„Kadagio uogos“: net, jei reikia autobusiuką 10 kartų pastumti, mes vis tiek nuvyksime į varžybas!

„Kadagio uogos“ – moterys „už vairo“
Komandą sudaro 7 asmenys: Dalia Ruzgienė, Halina Bovševič, Teresa Giliun, Valerij Leonov, Veronika Grigaravičienė, Teresa Burinskaja ir Povilas Mykolajūnas. Grilio srityje anksčiau sukosi labai daug vyrų, tačiau po truputį vairą perima moterys.
Komandos paklausus, kaip kilo idėja sukurti tokį pavadinimą, Halina Bovševič pasakoja: „Nuvažiavus į Europos čempionatą, kuris vyko Belgijoje, buvome apsupti užsieniečių. Jie vis stebėjosi, ką pas jus Lietuvoje nėra vyrų? Ten yra įprasta, kad moterys gali būti konditerės, pagalbininkės virtuvėje, bet ne grilio virtuozės. Mūsų komandą tuo metu sudarė 4 moterys ir 2 vyrai, tad grįžę ėmėme galvoti, kaip pavadinti šią moterišką komandą. Variacijų buvo įvairiausių, tačiau vėliau pagalvojome, kad ypatingą skonį žvėrienai suteikia kadagys. Be jo bet kokiam patiekalui pagamintam iš mėsos kažko trūktų. Taip ir tapome kadagio uogomis.“

Tąkart 2012 m., į čempionatą komanda vyko ne dalyvauti, o stebėti, susipažinti. „Ir dabar mūsų tikslas ne tik užimti aukštas pozicijas, perprasti tos šalies grilio tradicijas, bet ir pristatyti savo komandą, Lietuvą – pasakojame apie šalį, nuvežame duonos, šakočio. Tai yra svarbu, kadangi reprezentuojame savo tėvynę“, - pasakoja entuziastai.
 „Taip, užsienyje komandos gauna rėmimą, kaip Lietuvoje krepšinininkai, jos negyvuoja vien iš entuziazmo. Bet mus, būtent tai dabar ir jungia – kad darome tai, ką dieviname, esame artimi draugai, atviri ir turime aiškiai apibrėžtas pareigas komandoje, kurių ribos gali prasiplėsti priklausomai nuo situacijos“, – pasakoja „Kadagio uogos“. Tiesa, jie pastebi, kad kitos šalys kartais naudoja ne visus natūralius ingredientus, kas yra šios komandos tabu, tai dar kartą įrodo, jog kokybę nulemia kiti faktoriai, ne tik pinigai.

Daugiausiai nuotykių keliaujant į pasaulinį čempionatą Maroke
„Kas galėjo pagalvoti, kad kemperiu važiuosime į Maroką? Tačiau būtent dėl tokių kelionių čempionatai suteikia dar daugiau patirties. Juk mes ne tik turime laiku atvykti į konkursą, tačiau dažniausiai profesionalumą išbando ir laiko stygius, kadangi tik atvykus reikia pradėti gaminti“, - pasakoja Dalia Ruzgienė.
Užimta ketvirta vieta čempionato rungtyse yra aukštas įvertinimas dalyvaujant pasauliniame grilio čempionate. Tiesa tam, jog užimti šią vietą teko nemažai paplušėti. 10 dienų kelionėje nutiko visko. Kelionėje ne tik sulūžo kemperis, vos nesubyrėjęs su visais dalyviais, tačiau nestigo ir kitų netikėtumų: „Tik atvažiavome prie Gibraltaro, išaiškėjo, kad neturime pravažiavimo leidimų, kaip ir kitos komandos. Tuo metu visi dalyviai nervinosi, o mes tiesiog ramiai laukėme, nes mes esame pripratę prie sunkumų“.
Tokiose kelionėse labiausiai žavi kultūriniai skirtumai. „Keletą dienų Maroke nesupratome, kodėl visi nori fotografuotis su manimi ir mano kolege. Vėliau, paaiškėjo, kad juos viliojo žydros akys, nes jų kultūroje populiarūs aksesuarai su mėlynomis akimis (nuo nužiūrėjimo), tad tapome marokiečių talismanais“, - pasakoja Halina.
O Estijoje vykusiame čempionate užimta pirma vieta atskirose rungtyse - dar labiau įkvepia. Juk tokie išbandymai ir parodo tikrąjį profesionalumą. Visi dalyviai čempionate gauna po kiaulę, ji per naktį marinuojama. Marinato receptus visos grupės kruopščiai slepia – nes tai kiaulės paruošimo paslaptis.  
Kuriozinių situacijų pasitaiko ir vykstant į renginius Lietuvoje: „Važiavome į vieną renginį ir autobusiukas ėmė stoti. Tad pusę kelio tekdavo sustoti kas kelis kilometrus ir pilti vandenį bei stumti automobilį. Nors komandai teko išlipti bent 10 kartų, tai mūsų užsidegimo nesumažino, nors po to buvome visi nuo galvos iki kojų suodini“. Tačiau tokios situacijos tik suartina nerimstančias uogas.

Lietuvoje dar besivystanti kultūra
„Kadagio uogų“ komanda pažįstama jau devynerius metus, tačiau konkursuose kartu dalyvauja tik trečius. Komanda pastebi, kad grilio kultūra Lietuvoje yra dar gana naujas reiškinys. Tiek konkursai, tiek gilesnis supratimas apie ant žarijų ruošiamą maistą dar yra tik vystymosi stadijoje. Televizijos laidose sukasi tie patys kulinarai, o lietuviai gamtoje ruošdami patiekalus nepersistengia – tam, kad nereiktų sukti galvos pasitelkia ruošinius, pateikiamus parduotuvėse arba panaudoja grilį tiesiog pasikepinti šašlykams.
Tai, kad kitose šalyse ši kultūra yra įaugusi į kraują jie pajuto nuvykę į Belgiją ir Vokietiją. „Rodos, jie savaime žino, kaip gaminti, derinti prieskonius, marinatus. O mums, pirmą kartą nuvykus į Belgiją buvo šokas, nežinojome ką gaminsime, kaip viską reikia patiekti, tačiau dabar jau esame viską perpratę“, – dalinosi komanda.
Dažniausiai pasiruošimas yra vienas įdomiausių procesų rengiantis bet kokios srities konkursui. Tačiau kaip rengiamasi grilio čempionatui? „Kadagio uogos“ pripažįsta, kadangi visi nariai yra labai užimti, dažniausiai tenka tik apsitarti, sugalvoti pagrindinę idėją, o improvizacija vyksta jau konkurse.

Lietuva pasauliniame kontekste
Kuo skiriasi Lietuvoje ir užsienyje vykstantys čempionatai?  Kaip organizuojamas čempionatas priklauso nuo šalies – Vokietijoje viskas vyksta pedantiškai, apgalvotas kiekvienas žingsnis, Maroke organizacija priminė chaosą, o Belgijoje buvo labai malonu, nes žmonės geraširdiški, paslaugūs, susirenka žmonių iš skirtingų čempionatų ir viskuo domisi.
„Tai priklauso nuo mentaliteto“, - neslepia komanda. - Pas mus dar nėra tokio kultūros, į čempionatus žmonės susirenka ne domėtis, kas tai yra barbekiu, o ragauti. Kita vertus, tai natūralu, kadangi Lietuvos barbekiu kepėjų asociacija dar ne taip ir seniai įkurta. Kai kuriems apskritai yra naujiena, kad tokie čempionatai vyksta. Žinoma, čempionatai skiriasi ir komandų skaičiumi, tačiau vertinimo taisyklės išlieka tokios pačios.“
Teisėjavimas taip pat svarbus aspektas. Lietuvoje, rodos, vertinama tiesiog pagal kriterijų „patinka-nepatinka“, tik po truputį imamasi remtis reglamentais, kurie yra naudojami ir užsienio čempionatuose.
Lietuva dar tikrai negali lygintis su Vokietija, tačiau, lyginant Baltijos šalis, ypač išsiskiria Estija. Palyginimui – Lietuvoje yra 6 komandos, o Estijoje – net 50. Kalbant apie Latviją – jų komandai nei čempionatuose užsienyje, nei Lietuvoje neteko sutikti.
„Kas įdomiausia, kad po čempionato Estijoje, visą likusį komandos keptą paršiuką (be dviejų gabaliukų, kurie būna vertinami), žmonės be jokių dvejonių įsigijo, tai parodo, kad jie pasitiki ir žino, kad tai profesionalų ruoštas maistas“, - pastebi Halina.