„Mes vakar buvom saloje ir skendom vaisių saldume...“ – kadais dainavo viena žinoma lietuvių grupė „Empti“. Tolimoje saloje Havajuose įsikūrusi rašytoja Vaiva Rykštaitė (romanų „Kostiumų drama“,„Trisdešimt”, kelionių apybraižos „Viena Indijoje” ir knygos vaikams „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“ autorė) su šeima – vyru Mike‘u ir dukrelėmis Žemyna ir Indraja – tikrai kasdien gali lepintis saldžiais vaisiais. Na, ir ne tik. Būtent apie tai ir šis interviu.
Kulinariniai atradimai Havajuose arba iš kur gauti baravykų?
Žaviai rašytojai Vaivai gali pavydėti turbūt kiekviena moteris – jos vyras moka gaminti, turi du restoranus ir ji gali negaišti laiko virtuvėje. Besilepindama mylimojo amerikiečio pagamintu maistu, Vaiva meniu.lt skaitytojams pasakojo apie kulinarinius atradimus Havajuose ir tai, ko ji pasigenda: „Manęs ką nors veikiančios virtuvėje pamatyti beveik neįmanoma – nebent valgančią. Ryte padarau šeimai glotnučių, dukrai išverdu avižinės košės ir viskas. Valgyti mūsų namuose gamina vyras ir aš mielai dalinuosi jo ruoštų patiekalų nuotraukomis.
Tradicinė Havajų virtuvė yra saldi, daug mėsos, ryžių, jūros gėrybių ir kokosų. Tačiau dėl istorinių aplinkybių maisto kultūra čia buvo labai smarkiai paveikta Japonijos, Kinijos, Portugalijos ir, aišku, Amerikos greito maisto. Sušiai ir mėsainiai, portugališka duona ir vietnamiečių restoranai – čia rasite visko.
Havajuose atradau daug daugiau maisto produktų, pavyzdžiui duonvaisius, stambųjį duonmedį (jackfruit) čia gyvendama pamėgau Tailando ir Meksikos virtuves. Prisitaikyti praktiškai nebuvo prie ko, saloje visko yra, nebent sunku įprasti prie aukštų burokėlių ir bulvių kainų. Aišku, vasaromis europiečiams pavydžiu šviežių braškių, agrastų, serbentų. Kiekviena vieta turi kažką skanaus, ko nerasi kitur. Bet iš esmės kasdien valgau gan sveiką ir paprastą maistą, kurį nesunku pagaminti. Havajuose pasiilgstu lietuviškų patiekalų iš burokėlių ir bulvių – nors galėčiau juos pasigaminti pati, bet tingiu, prisiruošiu retai. Dar liūdna būna per Kūčias – tada labai ilgiuosi savo močiučių virtuvės, ir rugsėjį, kai visi pradeda dalintis baravykų ir voveraičių nuotraukomis. Šiemet pirmas rugsėjis per dešimt metų, kai negrįžau į Lietuvą pavalgyti grybų. Bet mama sakė, per Kalėdas man atveš stiklainiuką marinuotų...“
Net ir nesisukinėdama ilgai prie puodų rašytoja prisipažįsta, kad gan neblogai gamina valgyti, jei reikia tikrai pagins maisto, tačiau jai maisto ruoša – nepatinka. „Gaila laiko. Jau geriau kažkam sumokėsiu už maistą ir tuo metu nuveiksiu kažką kita – tada nereikia ir virtuvės tvarkytis“, - paprastas priežastis dėliojo rašytoja, iš Havajų lietuvių skaitytojams jau atsiuntusi kelis naujus kūrinius.
Šaltibarščiai ir Havajuose šaltibarščiai
Kaip ten bebuvę – lietuviškų akcentų havajietiškoje šeimos virtuvėje galima rasti. Vyrą Mike‘ą supažindinusi su cepelinais, kuriais jis neliko sužavėtas, parodė ir šaltibarščių: „Jie iki šiol yra vienas mėgstamiausių jo patiekalų – net Havajuose šaltibarščius gaminu bent kartą per mėnesį ir pirmąkart ruošiant aiškinti daug nereikėjo, nes gi jie labai primena tradicinį graikišką tadziki.“
Vaiva yra ne pirmametė vegetarė, jos vyras nėra vegetaras, jis kartais valgo mėsą, bet kadangi gamina žmonai, tai dažniausiai prisitaiko ir valgo vegetarišką maistą: „Dukra valgo tą patį ką aš – į burną neimu mėsos ir pieno produktų, išskyrus sūrį. Čia, Havajuose, visus metus daug vaisių, šviežių daržovių, be to turime dvi nuosavas kavines, kur visada galima gauti veganiško maisto, tad problemų dėl to ką valgyti nei man, nei mažylei nekyla.“
Kuo daugiau kelionių – tuo platesnis kulinarinis akiratis
Kupiną kūrybos ir žavesio šeimos užuovėją radusi Ramiojo vandenyno saloje rašytoja Vaiva Rykštaitė prieš tai nutinkant nemažai keliavo ir tikrai žino, ką reiškia parduotuvės lentynoje nerasti nuo vaikystės žinomų maisto produktų ar mėgstamo, namus primenančio, patiekalo kavinės valgiaraštyje. Iš visų kelionių galima parsivežti ne tik suvenyrų, bet ir kulinarinių patirčių: „Pagal tai, ką ir kiek žmogus žino apie maistą, galima spręsti, kiek ir kur jis yra keliavęs. Kiekviena išvyka plečia kulinarinį akiratį – žinoma, jei žmogui tai įdomu. Yra tokių baikščių ar konservatyvių (mano akimis tai tiesiog liūdna) asmenybių, kurios ir keliaudamos bijo, nenori, nesiryžta eksperimentuoti ir visur renkasi „saugų“ savą maistą.
Tai universalu, pasitaiko ir amerikiečių tarpe, kurie net keliaudami po Šiaurės Afriką (savo akimis mačiau) visur nori gauti mėsainių ir makaronų. Yra tokių ir lietuvių, kurie keliaudami vis tiek nori bulvių su mėsa ir „be jokių ten mandrų padažų“. Daug praranda. Pati esu ragautoja ir vienas didžiausių malonumų atrandant naujas vietas yra ragauti naujų patiekalų. Nebijau mėgautis gatvės maistu – dažnai jis būna pats geriausias, autentiškas. Nors nevalgau mėsos, visada atrandu kažką naujo. Turbūt nykiausia man pasirodė Anglijos virtuvė, bet Londone toks kultūrų katilas, kad kiekvieną dieną šiaip ar taip valgydavau vis kitos šalies virtuvės maistą, todėl angliški Šefardo pyragai ir trinti žirneliai per šešerius ten nugyventus metus labai atsibosti nespėjo.“
Pasaulis – viena didelė virtuvė
Rašytojos gyvenimo maršrutai sukiojosi Indijos gatvėmis ir keliais, darbavosi ji ir Anglijoje, o dabar vėl naujienos – amerikietiškieji Havajai. Su kokiais patiekalais Vaivai siejasi Indija, Didžioji Britanija, Lietuva, Amerika ir Havajai? „Indijos virtuvę prisijaukinti buvo sunku, ypač pirmaisiais kartais, keliaujant po vidurio Indiją – viskas rodėsi per aštru ir per riebu, be to keliavau su labai ribotu biudžetu, tad dažnai valgydavau tik čiapati (duonos papločius), omletus ir užsigerdavai čiajumi. Jau vėlesnių kelionių po Indiją metu atradau Keralos virtuvę, kur beveik viskas ruošiama su kokosais, ir šiaurės Indijos momo – tai tokie virtinukai su aštriu įdaru, aš visada rinkdavausi su daržovėmis ir iki šiol jų pasiilgstu. Daug ten tų patiekalų, bet svetur jie ne tokie skanūs kaip Indijoje. Nors kartais su vyru Havajuose susiruošiame į indišką restoraną Konos mieste – ten valgant iškart nevalingai užplūsta kelionių prisiminimai ir tada aš imu visiems pasakoti, kaip Indijoje keliavau, ką mačiau – jau turbūt įkyrėjau. Anglijoje viena mėgstamiausių vietų pavalgyti buvo Brikleino pasaulio virtuvių turgus – aš tame rajone turėjau savo vintažinių drabužių prekystalį, tad per keletą metų išragavau maisto iš visų prekeivių. Ir šiaip Londone gausu restoranų, niekada nepritrūkdavo idėjų ką valgyti, bet studijų metais dažniausiai su draugais rinkdavomės vietnamiečių restoranus, nes ten galima atsinešti savo vyno ar alaus. Lietuviškos mėsos ir vėdarai man yra ne maistas, bet čia grįžusi mielai valgau valgyklose – visokios burokėlių ir morkų salotos, vandeningos bulvių košės ir kisieliai sukelia nostalgiškų prisiminimų. Havajų virtuvė nesužavėjo – daug kiaulienos ir ryžių, o jų vietinės daržovės taro, duonvaisiai ir violetinės bulvės yra per saldūs mano skoniui. Bet kas žino, gal išsikrausčiusi kitur imsiu ilgėtis havajietiškų patiekalų?“ – pasakojo ji.
Maisto keliai Lietuvoje – nuo močiutės stalo iki žalios virtuvės
Kasmet grįždama į Lietuvą Vaiva Rykštaitė pastebi, kad kulinarinių madų vaikymasis – pagrindinis vietos maitinimo įstaigų bruožas. Pasak jos, lėkimas paskui madas čia neretai ir gerokai pavėluotas nei kur kitur: „Pernai grįžusi į Lietuvą pamačiau, kad visi buvo pamišę dėl mėsainių. Juokinga kažkaip… Šiaip Lietuvoje man viskas skanu ir pigu, bet ragaujant kitų šalių virtuvių maistą nuolat pasigendu autentikos. Viskas taip sulietuvinta, sušvelninta, improvizuota… Mano Lietuvoje ragautas meksikietiškas maistas buvo neaštrus, o sušiai ruošiami su tepamais sūreliais… Kita vertus, nėra ko tikėtis, kad, pvz. kinai Kinijoje imtų puikiai gaminti tradicinius cepelinus.“
Rašytoja prisipažįsta, kad nėra išranki ir žūtbūt nesibrauna į tas vietas, kur labai madinga ir kur visi eina: „Galiu skaniai pavalgyti ir pakelės kaimo kavinėje, tik aišku, prieš tai reikia tris kartus akis išvertusiai tetutei paaiškinti, kad man tikrai be mėsos, tik garnyrą. Dažniausiai būnu Kaune ir einu ten, kur kviečia draugai. Klaipėdoje atradau nuostabią vietą „Žalia virtuvė”“. Kaune nėra lygių mano mylimiausiai arbatinei prie centrinio pašto „Vilties vaistinės“ – ten viskas veganiška ir labai ypatinga atmosfera. Patinka „Radharanė“, bet iš smalsumo apsilankau naujose vietose, madingesniuose restoranuose – tik per močiučių maitinimą tam ne visada lieka laiko ar vietos pilve.“
Spurgos Kaune ir paplūdimių egzotika
Faktas, kad Lietuvoje kavinės ir restoranėliai keičiasi rečiau nei, tarkime, Amerikoje. Ir nors kaita maža, senosios ir prisiminimus keliančios vietos tiesiog ima ir užsidaro. Kokia jau nebeveikianti vieta Vaivai kelia sentimentus? Ir kokios vietos mūsų šalyje dar trūksta? „Jokių nostalgiją keliančių vietų, kurios jau būtų užsidariusios neturiu, o gal jau nebeprisimenu. Gal „Skliautai“? Bet man ši vieta brangi dėl ten vykusių pokalbių, o ne dėl maisto… Tradicijos palaikymo vardan kartą metuose apsilankau Kauno „Spurginėje“. Nežinau ar dar egzistuoja ta praktika, bet patikdavo, kai vasaromis gulint bobų pliaže Palangoje pro šalį eidavo jaunimas visa gerkle rėkiantis „Karšti čeburekai, šaltas alus, ledai!“. Havajuose pliažuose nevyksta jokia prekyba, visus užkandžius ir vandenį reikia atsivežti iš namų, tad toks čeburekų pardavėjų aptarnavimas, nors kartais ir pažadindavo iš tingaus snaudulio, dabar rodosi visiška egzotika ir prabanga“, - šypsojosi moteris.
Vaivos Rykštaitės receptas:
Paprašyta pasidalinti savo receptu, Vaiva Rykštaitė teigė: „Namie ruošiu tik keletą dalykų – šaltibarščius, humusą ir veganišką risotto. Nežinau ar čia bus receptas, nes viską dedu yra „iš akies“, bet pabandysiu“. Pabandykite ir jūs:
Alyvuogių aliejuje iki auksinės spalvos pakepinti smulkiai pjaustytus svogūną ir bent keturias česnako skilteles. Tada įberti sausus ryžius ir juos pakepinti iki švelniai pagels (apie minutę), ir užpilti taure ar dviem balto vyno. Jei neturiu vyno naudoju obuolių actą, tik jo reikia mažiau nei vyno. Kai vynas arba actas išgaruoja ir ryžiai vėl darosi sausi, juos reikia nuolat laistyti karštu daržovių sultiniu ir maišyti. Sultinio sunaudoju apie litrą, jei ne daugiau. Tenka pastovėti prie viryklės taip bemaišant gerą pusvalandį, bet po to būna labai skanu. Man dar patinka pagerinti risotto grybais – juos dažniausiai sudedu ne iškart, bet jau po apliejimo vynu. Dar čia labai tinka ir tarkuotas parmezanas, bet sūrio mūsų namuose būna retai…
Havajietiškų meniu žodynėlis
Parašau paaiškinimus maisto pavadinimų ir rūšių, kurių svečiai iš LT dažniausiai nežino ir kuriuos tikrai dažnai matysite ypač vietinių kavinių valgiaraščiuose:
POKE – kubeliais pjaustyta žalia marinuota žuvis. Kažkas panašaus į sushi tik be ryžių.
TARO – populiariausias ir seniausias Havajų augalas – daržovė, iš jo daro ir sirupus, ir desertus,
POI – iš virtos taro šaknies sutrinta beskonė rusvai violetinė košė, kurią mėgsta tik Havajiečiai. Senovėje jie POI pirštais valgydavo iš kalabash indo, ir juo dalydavosi tik su šeimos nariais. Jeigu kažkas pasiūlo POI iš savo kalabašo, vadinasi, priima jus į savo šeimą.
PURRPLE POTATO – ryškiai violetinė bulvė. Iš jos galima daryti ir sūrią bulvių košę ir kepti saldų pyragą, kaip daro pvz. „Kava Bar“ Konoje, Big Island.
HAUPIA PUDDING – kokosų pudingas iš kurio daro baltos želė pavidalo desertus. Dažnai dar ir su tapioca kruopomis. Man skaniausi jie „Bale“ vietnamiečių kavinėje Konoje, yra įvairių skonių, ir violetinės bulvės, ir mangų, ir šokolado.
SHAVED ICE – tokia juokinga apgaulė, dažnai dar vadinama „Scandinavian Shaved Ice“. Iš esmės tai paprasčiausias skustas ledas apipiltas spalvotu įvairių skonių sirupu. Skamba keistai, bet karštą dieną gerai sueina.
ACAI BOWL – acai uogų šerbetas su granola, šviežiais bananais, uogomis, kokosais, medumi ir t.t.
MOCHI – japoniškas ryžių desertas, dažniausiai su saldžių pupuolių įdaru viduje.
KAVA – čia ne coffee bet kava (dešininis kirtis ant pirmos a), iš kava medžio šaknies daromas senovės Havajų gėrimas. Ramina nervus, migdo, išgėrus nutirpina dantenas ir liežuvį. Kartokas.
LOKO MOCO – havajietiški pusryčiai: ryžiai, kepta mėsa ir kiaušinis, viskas sumesta į krūvą.
KALUA PORK – mažiausiai dvylika valandų troškinta kiauliena
LAULAU – mėsos ir žuvies paruošimo metodas, kai suvyniojus į lapus kepama žarijose užkasus po žeme.
SPAM – mėsa iš konservų, MUSUBI – toks kaip sušis tik ne su žuvimi bet su SPAM.
LOMI-LOMI SALMON – žalia lašiša marinuota su svogūnais ir pomidorais... ir čia neišvardinau nė pusės...
MAHI-MAHI – vietinė žuvis
BREADFRUIT – duonvaisis. Jo restoranuose praktiškai nemačiau, nebent kokių patiekalų pasiūlys kas iš vietinių, jeigu pavyks susidraugauti
JACKFRUIT – stambusis duonmedis. Toks milžiniškas, spygliuotas, aš kelis kartus dalinausi nuotraukomis FB. Saldus ž pagal šio vaisiaus skonį buvo sukurta „Juicy Fruit“ kramtoma guma. BET troškintas ir pasūdytas jau visai kaip veganiška mėsa.
PHO – vietnamietiška sriuba su ryžių makaronais ir mėsa, jūros gėrybėmis arba grybais ir tofu.
SAIMIN – sriuba su makaronais ir mėsa/žuvimi
MANAPUA – bandelė su mėsos ar daržovių įdaru
MALASADA – portugališka spurga su džemu
MIMOSA – sekmadieninis pusryčių gėrimas – ananasų sultys su šampanu
LUAU – tradicinė havajietiška vakarienė – balius. Renginys gan turistinis, bet, manau, verta, jei leidžia finansai. Kaina žmogui nuo $60 iki $100 žmogui su viskuo: vakaro programa su tradiciniais Tahičio, Naujosios Zelandijos ir Hula-hula šokiais, švediško stalo tipo vakarienė su desertu, Trunka geras tris valandas, būtinai ateiti nevalgius. Jeigu sugalvosite, kad norite – rašykite, pasakysiu kur geresni vyksta. Jie vyksta porąkart per savaitę visose salose, mes patys bent kartą metuose mielai nueiname.
Kristina Šapytė @Meniu.lt
