Vezuvijaus ugnikalnio papėdėje (svetur)

Apžiūrėję Vezuvijaus ugnikalnio papėdėje kraupią istoriją menantį Pompėjos miestą, turėjome apsčiai laiko dar pasižvalgyti ir po Neapolį bei aplankyti rojaus kampeliu vadinamą Kaprio salą.

Neapolis – kontrastų miestas
Jei trečiajam pagal dydį Italijos miestui Neapoliui pabandytume priklijuoti vienareikšmišką etiketę, būtume neteisūs. Iš tiesų šis miestas, įsikūręs prie Tirėnų jūros, yra labai kontrastingas.

Ekskursijoje mus lydėjęs gidas neslėpė, kad anksčiau Neapolis buvo mafijos sostinė. Ir dabar čia klesti narkotikų bei cigarečių kontrabanda. Gidas papasakojo istoriją apie vienišą bobutę, kuri iki pat pensijos vertėsi nelegalia cigarečių prekyba. Ji turėjo po žeme įsirengusi slėptuvę, į kurią vedė tik vienerios durys. Raktai nuo jų buvo tik pas tą prekiautoją. Išėjusi į pensiją ši moteris jau neturėjo ko slėpti ir parodė, kur ilgus metus laikė kontrabandines cigaretes. Pasirodo, pensininkė sandėliu buvo pavertusi tik jai vienai žinomą požeminį muziejų su brangiomis vertybėmis. Už šios paslapties atskleidimą buvusi kontrabandininkė ne tik išvengė bausmės, bet dar ir gavo iš valdžios didžiulę piniginę kompensaciją. Tai vienas iš pavyzdžių, liudijančių, kad Neapolio požemiuose yra dar daug neištirtų vietų...

Šiuo metu Neapolyje veikia dvi metro linijos ir yra statoma trečioji. Jos statybą apsunkina nedideli žemės drebėjimai ir su jais susiję tyrimai.

Neapolis turi ne tik visai Italijai būdingą senamiestį, bet ir nedidelį stiklinių dangoraižių kvartalą, kuriame įsikūrę bankai bei įvairūs biurai. Šią vietovę 1996 metais suprojektavo vienas japonų architektas. Senieji neapoliečiai iki šiol keiksnoja japoną už jų miesto savitumo sudarkymą. Beje, šiame rajone gyveno praėjusį mėnesį Europos futbolo čempionato atrankos rungtynių su italais atvykusi žaisti Lietuvos rinktinė.

Įdomus gyvenimas verda netoli Neapolio miesto stoties. Pagrindinis šio rajono akcentas yra Garibaldžio paminklas. Netoli jo esančiose gatvelėse vyksta prekyba – šviežia žuvimi, maisto produktais, drabužiais ir įvairiais kitais daiktais. Jais prekiauja ne tik vietos gyventojai, bet ir atvykėliai iš Afrikos bei Azijos. Jie šiame turguje dirba susiskirstę į grupes pagal savo tautybę. Stoties rajonas yra gana šiukšlinas ir pavojingas. Vaikščiojant po jį, ypač vakare, reikia būti atsargiam, nes gali būti apiplėštas.

Neapolyje labai intensyvus transporto eismas. Gatvės – sausakimšos automobilių bei „skraidančių“ motociklų ir motorolerių. Vairuotojams neegzistuoja jokios taisyklės: jie gatvėse palieka automobilius net dviem eilėmis, važiuoja degant raudonam signalui, įžūliai persirikiuoja iš vienos eilės į kitą ar net apsisuka sustabdydami eismą priešpriešiais.

Dėl to neapoliečiai, laikantys save geriausiais pasaulio vairuotojais, labai dažnai spaudo pypynę. Garso signalas čia reiškia pirmenybę.

Mus iš miesto į viešbutį vežęs taksistas, ne visai supratęs maršrutą, pademonstravo neapolietiško vairavimo subtilybes – jis apsisuko esant labai aktyviam eismui be didelių sunkumų. Beje, Neapolyje neskubėkite taksistui mokėti jo paprašytos sumos; derėkitės – ir kaina sumažės perpus.

Keista, bet avarijų čia mažai. Kaltas dažniausiai būna tas, kuris atsitrenkia į mašinos galą.

Vienas iš Lietuvos turistų pasakojo Neapolio gatvėje matęs gana pikantišką įvykį. Vietos jaunuolis pasistatė savo automobilį ant tramvajaus bėgių ir su savo mergina nuėjo į parduotuvę apsipirkti. Pora, sustabdžiusi tramvajų eismą, užtruko gerą pusvalandį, o išėję iš parduotuvės lyg niekur nieko sėdo prie vairo ir pagrasę pistoletu nuvažiavo.

Neapolis – picos gimtinė
Pica šiame Pietų Italijos mieste pradėta kepti prieš 200 metų. Daug metų šis patiekalas buvo laikomas prastuomenės maistu. Turtingieji nesiryžo picos valgyti – „ne prestižas“. Požiūris ėmė keistis XIX amžiaus pabaigoje garsaus kepėjo neapoliečio Rafaelio Espozito dėka.

1889 metais Neapolyje lankėsi Italijos karalius Umbertas I ir karalienė Margarita. Ta proga R. Espozitas šalies valdovams iškepė specialią picą, papuošęs ją Italijos vėliavos spalvomis – žalia (bazilikas), balta (sūris „Mozzarella“) ir raudona (pomidorai). Karališkajai šeimai tai paliko didžiulį įspūdį. Toji pica buvo pavadinta karalienės Margaritos vardu.

1830 metais Neapolyje buvo oficialiai atidaryta pirmoji picerija „Antica Pizzeria Port Alba“, veikianti iki šių dienų.

Norinčiųjų apsilankyti gana kukliai įrengtose Neapolio picerijose ir paragauti tikros neapolietiškos picos niekuomet netrūksta. Tačiau kad patektum į piceriją, dažnai tenka pastovėti ilgoje eilėje.

Kaprio sala – brangi poilsiavietė
Turistų ir poilsiautojų pamėgtą Kaprio salą iš Sorento uosto keltu galima pasiekti per keturiasdešimt minučių. Saloje yra du miestai – Kapris ir Anakapris. Juose gyvena po 6 tūkstančius gyventojų, kurie daugiausia verčiasi iš turizmo.

Šis Pietų Italijos kampelis yra labai turtingas augmenijos – čia auga per 800 augalų rūšių. Saloje beveik ištisus metus žydi medžiai ir gėlės, iš jų gaminami kvepalai. Na, o iš citrinmedžių derliaus, kuris per metus nuimamas net kelis kartus, gaminamas likeris.

Tačiau gyvenimas Kaprio saloje yra gana brangus. Čia poilsiauti gali sau leisti tik turtingi turistai.

Algirdas Auruškevičius
„Vakarų ekspreso“ informacija