Turkija visame pasaulyje garsėja savo kava. Tai aromatingas ir stiprus gėrimas, gaminamas iš smulkiai maltų skrudintų kavos pupelių. Kava turi savo istoriją, tradicijas, taisykles, kaip ir kada gerti, netgi iš puodelyje likusių kavos tirščių spėjamas likimas.
Pirmoji turkų pažintis su kava įvyko daugiau nei prieš keturis su puse šimtmečių, kai 1555 metais du Sirijos prekybininkai į Stambulą atvežė pupeles iš kavos gimtinės – Jemeno, o pats gėrimas pavadintas „šachmatininkų ir mąstytojų pienu“. Anot osmanų metraštininko Ibrahimo Peçevi, pirmieji kavos namai buvo atidaryti Konstantinopolyje.
XVII amžiaus viduryje kava tapo prabangių iškilmių dalimi. Kavos ruošėjai (kahveci usta), padedant daugiau nei 40 padėjėjų, ruošdavo ir tiekdavo kavą sultonui. Haremuose moterys mokydavosi, kaip tinkamai paruošti turkišką kavą, o vyrai apie moters tinkamumą tapti žmona spręsdavo iš kavos skonio. Moterys viena su kita bendraudavo prie kavos puodelio, o vyrai kavinėse diskutuodavo apie politiką ir žaisdavo „trik taką“ (backgammon). Ilgainiui turkiškos kavos namai tapo pagrindine susitikimų ir bendravimo vieta.
Per šimtmetį osmanai su šiuo gėrimu supažindino Venecijos, Londono, Paryžiaus gyventojus, kava paplito visame pasaulyje, todėl daugelyje šalių ji vadinama „turkiška kava“. Atitinkamose šalyse dar žinoma kaip graikiška, arabiška ar armėniška kava.
Kava turėjo tokią didelę įtaką osmanų kultūrai, jog žodis „pusryčiai“ turkų literatūroje reiškia „prieš kavą“ (kahve-alti kahve). Dabartiniais laikais Turkijoje turkiška kava iš dalies praranda populiarumą. Labiau mėgstama arbata, tirpi kava.
Sakoma, jog kava turi būti juoda kaip pragaras, stipri kaip mirtis ir saldi kaip meilė. Tokia ir yra turkiška kava. Atradę valandėlę laiko, pasimėgaukite kavos puodeliu su draugais, nes, anot turkų, kartu išgertas vienas kavos puodelis garantuoja keturiasdešimt metų draugystės.
Vaida Jankutė
Parengta pagal užsienio spaudą
Nuotrauka www.paulawalla.com