O kvapą gniaužiantis Norvegijos kraštovaizdis! Keistas jausmas, kai debesis gali vos ne ranka paliesti, tačiau netrukus pašėlusiai traukia žemyn, į raminančią žalumą...
Kuo jau kuo, o atitrūkimu nuo žemės norvegų tikrai neapkaltinsi. Tai jiems ir norint nepavyktų. Mat kerinčią, bet aikštingą ir nežabotą gamtą nuo amžių glūdumos tenka savaip jaukinti kiekvienai naujai kartai. Akivaizdu, kad tai vikingų palikuonims puikiai pavyksta, nes per paskutinįjį šimtmetį Norvegija iš gana skurdžios šalies tapo viena turtingiausių pasaulyje. Čia net namų šeimininkė, visą gyvenimą tedirbusi savo virtuvėje, gauna minimalią pensiją – daugiau nei 63 000 NOK per metus, t.y. maždaug 40 000 litų. Beje, ar tikrai diena dienon triūsti virtuvėje – niekų darbas, kaip kažkodėl mano daugelis?! Juk neveltui sakoma, kad stalas – moters altorius. Jei prie jo atnašaujama su meile, patiekalai, anot norvegų rašytojos Herbjørg Wassmo, valgantiesiems sužadina bičiuliškus jausmus, kone prieraišumą vieni kitiems, o jei atbulomis rankomis – kiekvienas kąsnis ne tik skrandin, bet ir sielon akmeniu gula. Tai Norvegijoje instinktyviai buvo žinoma nuo neatmenamų laikų, nors, visiškai kitaip nei, tarkim, Prancūzijoje, kulinarinių tradicijų čia neformavo aristokratiškas įmantrumas ir gausa, o vietoj restoranų atvykėliams tekdavo pasitenkinti viena kita kalnų smukle.
Taigi valgymo tradicijas, kaip ir visą gyvenimo sanklodą, Norvegijoje pirmiausia diktavo jos Didenybė Gamta. Tokie plačiai žinomi norvegiški gardumynai kaip sūdyti avienos šonkauliai (pinnekjųtt) ir džiovinta menkė (lutefisk), ožkų sūris (gjetost) ir rūkyta avienos šlaunis (fenalår) atsirado ne iš noro pasmaližiauti, bet dėl būtinybės kiek galima ilgiau išsaugoti produktus ir pergudrauti rūsčią Šiaurės žiemą.
Senovėje ūkininkai valgydavo prie plačių medinių skobnių, kurias ir dabar galima išvysti įvairių regionų etnografiniuose muziejuose ir ne tik akimis paglostyti, bet ir prisėsti prie jų, pirštais per vingrius senovinių medinių rykų raštus perbraukti. Ypač dailiai išraižyti kubilėliai sviestui laikyti. Mat senovės Norvegijoje sviestas buvo labai vertingas produktas, savotiškas „piniginis vienetas“. Jo ypatingą vietą nusako ir tai, kad aukštomis sviesto piramidėmis paprastai būdavo puošiamas vestuvių stalas. Nors metams bėgant vis nauji gardumynai taikosi į garbingiausią vietą ant norvegų stalo, tačiau ir šiandien iš išorės apgaulingai mažuose, o iš tikrųjų erdviuose ir patogiuose mediniuose norvegiškuose namuose valgomajam tenka ypatinga vieta. Tai tarsi savotiškas šeimos traukos centras, džiuginantis paprastais, bet jaukiais šviesaus medžio baldais, ant palangių švytinčiom pelargonijom ir… nenusakoma žmogiško artumo dvasia.
Dabar daugybę produktų, pavyzdžiui, cukrų, vaisius, daržoves, norvegai be jokių problemų importuoja iš užsienio. Tačiau iki pat XVIII a. ant jų stalo beveik kiaurus metus karaliavo rūkyti, sūdyti ir džiovinti produktai, o šviežia mėsa, daržovės ir vaisiai buvo sezoninė retenybė, kas dažnai nuoširdžiai šiurpindavo iš šiltesnių kraštų atklydusius prašalaičius. „Norvegiška duona yra lėkštės formos bei dydžio, o ir tokio pat kietumo“, – laiške artimiesiems guodėsi maždaug prieš du šimtmečius likimo į atokų Šiaurės kraštą nublokšta paryžietė. Šiandien gausūs turistai, reikia pripažinti, gerokai atlaidesni šiai traškiai, vaflio plonumo duonai (flatbrųd). O kalbant apie eksportą, ypatinga vieta tenka džiovintai menkei, kuri iš Norvegijos, pasirodo, į svečias šalis pradėta gabenti gerokai anksčiau nei, pavyzdžiui, lašiša. Dar prieš gerą tūkstantmetį šiaurinėje Norvegijos pakrantėje menkės be jokios druskos buvo džiovinamos tiesiog ant karčių vėjyje, o paskui parduodamos kitose Europos šalyse, iš kurių savo ruožtu buvo gabenamas vynas, grūdai, medus. Antai dar 1393 metų prancūziškame kulinarijos foliante aiškinama, kaip virti džiovintą norvegišką menkę ir patiekti į stalą su garstyčiomis ar sviestu. O viduramžių Norvegijoje tai apskritai buvo ištisas ritualas. Pirmiausia žuvį išmušdavo mediniu plaktukėliu, paskui savaitėlei kitai merkdavo į šarmą su medienos (pageidautina beržo) pelenais, o galiausiai keletą dienų skalaudavo po tekančiu šaltu vandeniu. Jei tikėtume tautosaka, dėl šio patiekalo atsiradimo reikia dėkoti… gaisrui. Mat kartą padegėliai, ieškodami gaisravietėje bent kokių maisto likučių, aptiko pelenuose karališko skonio menkę.
Kaip ten bebūtų, artėjant Kalėdoms džiovinta menkė įtraukiama net į prabangiausių Oslo restoranų valgiaraščius. Šiais laikais bent kartą į sezoną paragauti peršviečiamos, aukso spalvos ir drebučių konsistencijos filė, pasižyminčios ypatingai švelniu skoniu, nors jai paruošti šiandien naudojamos nepalyginti šiuolaikiškesnės technologijos, – kiekvieno norvego garbės reikalas. Vadovaujantis patarle, kad žuvis mėgsta plaukioti ir skrandyje, džiovinta menkė nešykštint užgeriama alumi. Šį gėrimą norvegai mėgsta labiau nei vyną, ir šitaip vėl gi surikiavo gamta.
Rūstus klimatas neleido nė svajoti apie vynuogių auginimą, o štai alų anksčiau darydavo kiekviename didesniame ūkyje, ypač prieš Kalėdas. Šiandien Norvegijoje tėra 18 alaus daryklų, kas tikrai nedaug lyginant, pavyzdžiui, su Belgija, kur jų net 120. Jei kalbėsime apie įvairovę, tai 92 proc. viso Norvegijoje gaminamo alaus – „pilzner“. Taip yra todėl, kad stipresnio nei 4,75 proc. alaus paprastai nenusipirksi. Jis, kaip ir kiti alkoholiniai gėrimai, parduodamas tik specialiose valstybinėse parduotuvėse (Vinmonopolet).
Kitas nuo seno Norvegiją, kaip ir kitas skandinavų šalis, garsinąs gėrimas – „Akvavita“ (akevitt), kurio pavadinimas kilęs iš lotyniškojo „aqua vitae“ (gyvasis vanduo). Šio iš bulvių arba grūdų varomo, kmynais pagardinto „vandenėlio“ stiprumas – 42-45 proc. Jis patiekiamas į stalą atšaldytas, dažnai tiesiog iš šaldiklio, mažose taurelėse, kurias pageidautina ištuštinti vienu mauku. Norvegai juokauja, kad „Akvavita“ parengia valgiui kelią.
Tačiau, anot statistikos, labiausiai mėgstamas gėrimas Norvegijoje… pienas! Vienas gyventojas čia vidutiniškai suvartoja 150 litrų pieno per metus. Be pieno tiesiog neįsivaizduojamas pusryčių stalas, vaikų priešpiečiai mokykloje, jo net pilama į jautienos ir kiaulienos troškinius. Norvegai įsitikinę, kad jų pienas – gardžiausias pasaulyje, nes kur dar karvės gali ganytis „dangaus ganyklose“, vešančiose sultinga smaragdo žalumo žole.
Grįžkime prie valgių. Ne mažiau nei džiovinta Norvegijoje populiari ir šviežia kepta menkė, kurią, nacionalinės apklausos duomenimis, 23 proc. norvegų laiko pagrindiniu tautiniu patiekalu, teikdami jai pirmenybę prieš lašišą, upėtakį ar silkę, nors pastaroji nuo viduramžių minima rašytiniuose šaltiniuose kaip svarbus Norvegijos pajamų šaltinis ir poetiškai vadinama „jūros sidabru“ (beje, ankstesniais laikais sūdyta silkė čia, kaip ir Lietuvoje, buvo vargšų valgis, bet dabar savo kaina ji nė kiek nenusileidžia kokiai kitai žuviai). Apskritai tik 10 proc. Norvegijoje sugaunamos žuvies parduodama vietos rinkoje, o pagrindinis laimikis keliauja į Japoniją, JAV, Braziliją. Iš viso į daugiau nei 150 pasaulio šalių, tarp kurių, laimei, yra ir Lietuva. Norvegai paskaičiavo, kad iš daugiau nei 2,5 tonų kasmet jų sugaunamos žuvies būtų galima pagaminti maždaug 6 bilijonus žuvies patiekalų
Vis dėlto net 65 proc. minėtos apklausos dalyvių tautiškiausio valgio laurus linkę atiduoti mėsiškam patiekalui – „Mamos kukulaičiams“. Taip meiliai vadinami riešuto dydžio maltos jautienos kukuliai, valgomi su virtomis bulvėmis, troškintais žirneliais arba kopūstais, bruknėmis ir tirštu grietinės padažu.
Tačiau Vakarų pakrantės gyventojų nuomone, visų valgių valgis – avienos troškinys su kopūstais. Pamenu, kaip aiškindama man apie šį patiekalą ir pritrūkusi angliško žodžio keturių vaikų mama Pystein Kabtesbad, kurios svetinguose namuose Vakarų Norvegijos miestelyje Northeimsunde teko viešėti, nukurnėjo į virtuvę ir po akimirksnio jau žydėjo šypsena svetainės tarpduryje su didžiausia kopūsto galva rankose. Neužmirštami namai, pro kurių langus, beje, buvo galima užmesti meškerę tiesiog į fiordų rėminamą įlanką…
Kadangi tuomet mums nusišypsojo laimė Norvegijoje švęsti Gegužės 17-ąją – Konstitucijos dieną, o ją norvegai laiko didžiausiu metų įvykiu ir jos išvakarėse kas gyvas išsitraukia iš spintos tarsi iš adatos ryškiaspalvius tautinius drabužius, gavome paragauti ypatingo avienos troškinio, t.y. tokio, koks paprastų žmonių buvo valgomas prieš keletą šimtmečių. Didžiulėje ir puošnioje Kvamo apskrities merijos pokylių salėje keli šimtai žmonių iš puikių tamsiai mėlynų porceliano lėkščių kabino didelius gabalus sūrios ir riebios avienos, troškintos su stambiai pjaustytais kopūstais bei morkom, perlinėm ir dar kažin kokiom kruopom. Tą dieną skanavome ir labai savotiško skonio tirštą košę, kuri gaminama iš grietinės, pieno ir miltų (rųmmegrųt), be kurios senovėje neapsieidavo nė vieno naujagimio palankynos ir krikštynos. Anot šeimininkų, toli gražu ne kiekvienam atvykėliui tokių specifinių tautinių patiekalų paragauti tenka…
Miela kalnų užeigoje šveisti briedienos kepsnį, juk žvėrienos patiekalai norvegų valgiaraštyje gyvuoja nuo neatmenamų laikų. Ypač gardi briedienos sriuba. Kai tarp kalnų pasimetusioje mažoje Drangedalio gyvenvietėje, kurios gyventojai, nepaisant valstybės dotacijų, baigia išsibėgioti į didesnius miestus, srėbėme šį kvapnų gintarinės spalvos sultinį, pastebimai šviesėjo akys ir skleidėsi šypsenos – aiškus ženklas, kad valgis buvo gamintas su meile.
O šiaip, kalbant apie kasdienį norvegų stalą, ir vėl krenta į akis, kad didžioji norvegų meilė – paprastumas ir patogumas. Todėl karštas patiekalas čia valgomas tik kartą per dieną – per pietus, kurie dažnai būna gana vėlyvi. O kitu metu tenkinamasi „atviraveidžiais“ sumuštiniais (ne taip kaip, tarkim, Anglijoje, kur karaliauja dviejų riekių suvožtiniai) su rausva riebia lašiša ar rudu karstelėjusios karamelės skonio ožkų sūriu, riestauodegėmis krevetėmis ar rūkytu kumpiu. Laikydamiesi nerašytos tradicijos, tokius sumuštinius, numodami ranka į mūsų taip šlovinamą produktų suderinamumą, per priešpiečius valgo ir mokinukai, ir klestintys verslininkai. Dažnoje įmonėje ar gamykloje net nėra valgyklos: kam veltui gaišti laiką; negaišdamas prarysi savo sumuštinius – anksčiau eisi namo.
Vėl gi patogumo dėlei svečius (tiek giminaičius, tiek iš svetur atvykusius bičiulius) norvegai paprastai kviečiasi į savo namus ne pietų ar vakarienės, o kavos puodelio. Tai reiškia, kad šeimininkė išvengs kulinarinių „kančių“ ir kaugės nešvarių lėkščių, o ant stalo karaliaus saldumynai. Šveičiami jie už abiejų žandų prisigrūdus. Kadangi daug labiau mėgstu silkę nei saldėsius, pamenu, viename tokiame vakarėlyje, po trečio į mano lėkštę įversto torto „gabalėlio“, skubiai apsiskelbiau be galo norinti savarankiškai pasivaikščioti po miestą ir dar kartą pasigrožėti architektūriniais paminklais, į ką šeimininkai atsakė supratingomis šypsenomis. Su norvegais bendrauti visada įdomu: iš pirmo žvilgsnio ramūs, net vangoki, žiūrėk, staiga pratrūksta nežabotu linksmumu, net valiūkiškumu. Ar ne taip patvinsta žiedais obelų sodai Hardangeryje? Ar ne taip prisirpsta sultingos braškės po blyškia, bet dosnia Šiaurės saule? Gal todėl, kiek kartų bekaktum Norvegijon, ir vėl traukte traukia patirti tą nepakartojamą žemiško gyvenimo skonį nežemiškų peizažų fone.
