Tai jau istorinė virtuvė ir praktiškai galima sakyti, jog ji yra šios šalies paveldas. Vietiniai sako – „Jei buvai Mongolijoje ir neparagavai mūsų patiekalų, vadinasi Mongolijoje nebuvai“.
Tradicinė virtuvė
Mongolija daugeliui turistų yra žinoma kaip avių, ožkų, kupranugarių, arklių ir raguočių augintojų šalis. Tad nenuostabu, kad patiekalai iš mėsos šioje šalyje sudaro pagrindinį meniu. Mėsa labai populiari, tad jos paruošimo būdų taip pat daug. Ją troškina, kepa ar verda. Mėsa dažnai patiekiama su įvairiais padažais, ryžiais, tačiau ji gaminama beveik be druskos. Mongolai valgo ypač daug patiekalų, pagamintų iš riebios avienos, todėl, kad riebus maistas būtinas žiemą, kai temperatūra nukrenta net iki -40 laipsnių. Tradiciniai šios šalies gyventojų patiekalai yra buuz, khuushuur ir bansh, kurie savo išore panašūs į kibinus. Dažniausiai jie būna įdaryti įvairia malta mėsa, kuri gardinama česnakais bei svogūnais. Tokiame „kibine“ gali būti ne tik jautienos ar arklienos, bet ir gazelės mėsos įdaras. Šalies parduotuvėse galima nusipirkti karštų sumuštinių, keptų karštų dešrelių ar keptą viščiuką. Mongolai sako, kad jų paruoštas viščiukas labai „atletiškas“. Šalies sostinėje Ulan Batore galima rasti rusiškų mėsos ir kitų konservų, konservuotos krabų mėsos ar lašišos.
Per šimtmečius savo maistą mongolai stengėsi paįvairinti ir pieno produktais, tad nesaldaus jogurto, sūrio ir įvairaus pieno surasi bet kur. Produktai iš pieno – antras pagal populiarumą skanėstas. Be mums įprasto karvių pieno, jie pasigamina neblogų produktų ir iš kupranugarių, avių, kumelių ar ožkų pieno. Taigi, ant tradicinio mongolo stalo visada galima rasti kumyso, pasukų, varškės, minkštų sūrių, kitų pieniškų valgių, patiekiamų su medumi. Saldžios grietinėlės ir kiaušinių galima rasti tik Ulan Batore.
Daržovių pasirinkimas taip pat labai skurdus. Dažniausiai valgomi kopūstai, bulvės, svogūnai, česnakai, ridikai, burokai, pomidorai, agurkai – šios daržovės yra sezoninės.Tad kitu metu jų galima įsigyti tik sostinėje Ulan Batore. Populiariausi vaisiai – importuojami bananai bei obuoliai. Patiekalus Mongolijos gyventojai skanina ir uogomis – vyšniomis, erškėtuogėmis. Vietiniai mėgsta ir marinuotas bei konservuotas daržoves.
Mongolai labai mėgsta arbatą. Populiari yra kinietiška, rusiška ir gruziniška. Pastaroji labai pigi, gana prastos kokybės, todėl mongolai ją geria pagardinę pienu bei sviestu. Dar vienas įdomus arbatos paruošimo būdas – į ją įpilama pieno, dedama druskos, sviesto ir kartais pakeptų miltų arba lengvai paskrudintų lašinių. Tai tikras mongoliškas receptas – suutei tei. Populiarūs sodos vandens bei citrinų gėrimai.
Vyrai nevengia ir stipresnių gėrimų, vietinės degtinės arkhi. Piemenys-ganytojai gamina airagą, gėrimą iš kumelių pieno, kuriame yra 3 proc. alkoholio. Kai kurie mongolai jį fermentuoja, kad gautų shimiin arkhi, gėrimą, kuriame yra apie 12 proc. alkoholio. Rusai „atnešė“ įprotį gerti degtinę, tad nuo alkoholizmo kenčia nemaža dalis gyventojų. Galima paragauti vietinių likerių „Xiangyang Chen Qu“, „Hongmao“, vyno „Wanshanlikou“, specialaus raudonojo serbentų vyno „Xing- an“ ar labai stipraus (12 %) „Feidi“ alaus.
Nacionalinių patiekalų gaminimas
Kiekviena namų šeimininkė turi savo „besparmako“ receptą. Tai iš mėsos paruoštas troškinys su daug daržovių, nors kartais pasitenkinama tik svogūnais ir pipirais. Kitas mėgstamas nacionalinis patiekalas – pagal senovės receptą paruošta aviena (mėsa, bulvės, kitos daržovės supjaustomos ir sudedamos į kepimui skirtą butelį, kuris pastatytas ant atviros ugnies. Į vidų pilama šiek tiek vandens bei įmetami karšti nugludinti akmenukai, kurie šiek tiek pakepina mėsą su daržovėmis).
Vietiniai mėgsta gamintis įvairius patiekalus iš miltų. Miltiniai patiekalai dažnai verdami dideliame kiekyje riebalų, vietoje vandens paprastai naudojamas pienas. Miltiniai patiekalai gali būti ir kepami.
Šioje šalyje yra tokių patiekalų, kokių niekur kitur pasaulyje nerasite. Tai labai populiarus mongolų patiekalas, vadinamas pieno žievele. Jį gaminant maišomas kelių rūšių pienas. Pienas pakankamai ilgai virinamas ant silpnos ugnies, paskui atvėsinamas. Tuomet storas žievelės sluoksnis atsargiai nuimamas, padžiovinamas ant medinės lentelės ir patiekiamas prie arbatos.
