Musulmonai. Afrika. 1000 ir viena naktis. Arabai...Marokas. Net nepabuvoję šiose vietose ir nepabendravę su šiais žmonėmis tariamės nusimanantys apie kultūrą, šalį, žmones. Ir kaip mes klystame...Žinoma, kol, pelėsio gyvybingumui prilygstantys, stereotipai nukeliauja per Afriką ir beveik visą Europą – apauga būtais ir nebūtais įsitikinimais, įsivaizdavimais ir nuostatomis. Posakis, kad „kiek benusiderėjai Maroke, vis vien permokėjai“ gal ir ne iš piršto laužtas, tačiau įsitikinimas, kad kiekvienam vietiniui „išdurti europietį“ – garbės reikalas, toli gražu netiesa. Tuo tarpu prisiklausę gąsdinimų valgyti gatvės užeigose, prarasite pusę kelionės malonumo. Bet apie viską iš pradžių...
Su(si)kurti barjerai
Pirmosios dienos Maroke, jei prieš tai nėra tekę pabuvoti arabų šalyse, bus gana įtemptos. Stebėti, saugotis, apsiuostyti, stebėtis ir dar kartą saugotis. Vietiniai turi nepaaiškinamą „uoslę“ naujokams viešintiems šalyje pirmąsias dienas, tad pasiruoškite iš kas trečio praeivio gauti įvairiausius pasiūlymus: nakvynė, maistas, „kokia nors“ pagalba, hašišas…visa tai Jums greičiausiai pasiūlys vos tik išėjus iš oro uosto. Protingo atstumo išlaikymas bendraujant su vietiniais būtinas, tačiau jei nesileisite su jais į kalbas – prarasite pusę kelionės malonumo. Vienas iš didžiausių Maroko malonumų, kuriuos ištyrinėti gali padėti tik vietiniai – virtuvė.
Nacionalinės virtuvės ypatumai
Maroko virtuvė atvykėlius pasitinka pikantiškais prieskoniais, šviežiais, vietiniais produktais, daaaug cukraus ir kartkartėmis lengvu šoku. Kitaip tariant - į Maroką atvykite alkani. Pagrindiniai Maroko virtuvės produktai nesiskiria nuo kitų islamo virtuvių. Bet yra keletas, kurie būdingi tik šiai Afrikos daliai. Pavyzdžiui argano aliejus, kartais pakeičiantis alyvuogių. Ir tiesa pasakius...ačiū Dievui, nes dauguma parduotuvėse ar turguje esančių alyvuogių aliejaus gaminių primena nuo marinuotų alyvuogių nupilto skysčio skonį. Kitas išskirtinumas, kurio nepamatysite beveik niekur – Maroko citronas. Tai nedidelės, apvalios citrinos, kurias įprasta fermentuoti druskoje ir naudoti gardinant įvairius patiekalus.
Maroke itin paplitęs gatvės maistas ir užkandinės. Ir štai čia pasistenkite bent jau stebėti vietinius, o geriausia susipažinti ir susidraugauti nors su keletu jų. Didžiausia klaida, kurią galima padaryti lankantis Maroke - valgyti tik tai ką jau žinote (pažįstamą maistą) ar esate ragavę. Kiekviena virtuvė naudojanti tokias galybes išraiškingų prieskonių ir šviežių produktų yra verta tyrinėti. Pamirškite restoranus ir europiečiams pritaikytas kavines. Tik valgydami vietinių pamėgtose užkandinėse, gausite tikrai šviežią, vietiniam regione užaugintą, o ne mikrobangų krosnelėje pašildytą maistą. Jei „po ranka“ neturite draugiško marokiečio galinčio parekomenduoti gerą vietą pietums, paprasčiausiai pasikliaukite...savo nosimi. Iš kojų verčiantys prieskonių, šviežių produktų, saldumynų kvapai, greičiausiai Jus atves į reikiamą vietą.
Kur pravers vietiniai jau aišku, laikas jau minėtam „virtuvės“ šokui. Jo stiprumas priklauso nuo tų pačių stereotipų, jau perliptų barjerų lygio ir pasiryžimo į viską pažiūrėti paprasčiau.
Virtuvės šokas
Išpuikusiais europiečiais viešint Maroke galima pasijusti ne tik dėl šalyje vyraujančio skurdo bet ir dėl pačių kasdieniškiausių vietinių įpročių, požiūrio ir „tvarkos“. Jei poilsiaujate ne 5 žvaigždučių didmiesčio viešbutyje su „viskas įskaičiuota“ programa, o iš tikrųjų norite pajusti Maroko dvasią – trumpam teks pamiršti Europoje priimtinas higienos normas. Maroke viskas daroma paprastai, visiškai nemanieringai ir be jokių pagražinimų. Kad turguje prekiaujama šviežia mėsa, suprasite iš kvapo. Ne, pati mėsa nutūpta musių neskleidžia nemalonaus kvapo, bet čia pat išdarinėjamos ir metamos atliekos – tikrai taip. Jei į kitą miestą ar tolėliau esantį restoraną prireikė nuvežti duoną ar daržoves/vaisius – produktai tiesiog sumetami į bagažinę, ar į atvirą mašinos priekabą ir gabenami nepriklausomai ar gatvėmis, ar dulkėtais keliais. Pasidaro aišku, kodėl beveik visas maistas čia yra termiškai apdorotas, o prieš valgant vaisius ir daržoves būtina juos gerai nuplauti. Kaip beviltiškai beatrodytų, kiekvienoje, net mažiausioje, užeigoje yra kriauklė ir galimybė nusiplauti rankas prieš maistą, o dažnai ir stebėti maisto ruošimo procesą ir apsispręsti ar jo paruošimo higiena Jus tenkina.
Nors Prancūzija, kolonizavusi Maroką, šalyje turėjo stiprią įtaką, panašu, kad dar vienas europietiškas įprotis prigyti nesugebėjo, tai peilis ir šakutė. Maroke priimta valgyti pirmaisiais trimis pirštais, pradedant skaičiuoti nuo nykščio bei naudoti duoną kaip „įrankį“ valgiui paimti. Tad pamirškite apie baltas staltieses ir prisiminkite, kaip skanu valgyti rankomis, kurioms nusivalyti kiekvienas valgantysis gauna po kelis paprasto popieriaus lapelius. Didžiausias tokio valgymo minusas, kad Jums tai tikrai gali patikti, o grįžę į Lietuvos maitinimo įstaigas ir pabandę atsisakyti stalo įrankių būsite įvertintas mažų mažiausiai, kaip „kaimas“.
„Apie maisto kainas klauskite iš anksto ir tarkitės už ką mokate“
Šis būdas ir principas ne visur galioja ir ne visada susitarsite kitą kainą, kuri yra numatyta, o dažnai net nurodyta kainoraštyje. Daug kur kainos yra iš anksto surašytos – nebūtinai ant popieriaus ar net atspausdintame meniu (kaip mums įprasta), bet kartais tiesiog ant lentos kreida ar kreidelėmis ant kokios skiautės, kavinės užkampyje. Ne retas meniu kainynas yra tiesiog pasakyta žodžiu kaina ir niekaip nesuprasit – ar čia išimtinai Jums (aukštesnė nei įprasta), ar visiems ta pati...
Tačiau pasitaiko ir tokiu situacijų, o ypač turguje, kai Jums pasakyta kaina net ir po gana įtemtų derybų visiškai nepasikeičia, o tada belieka nuspręsti – ar pralaimėjote „kovą“, ar čia jau europietiška praktika. Patirtis atskleidė, kad tai greičiausiai „laukinių pietų“ europėjimas ir fiksuota, nenuderama kaina yra „civilizacijos“ invazija į arabų kultūrą.
