Lietuvio akiai iš pirmo žvilgsnio kiek neįprastai atrodantį humusą Artimųjų Rytų valstybių gyventojai valgo bemaž kiekvieną dieną, derindami jį su viskuo: mėsa, morkų ar salierų lazdelėmis, kiaušiniene, pita, lavašu ar tiesiog vieną!
Humusas – tai užkandis, pagamintas iš trintų avinžirnių, sumaišytų su tahini (sezamų aliejus) arba alyvuogių aliejumi, citrinų sultimis, druska, česnaku. Žodis humusas arabų kalboje reiškia „avinžirnis“. Paklauskite kurios nors iš minėtų valstybių piliečių ir jie jums nedvejodami pasakys, kad humusas yra vienas iš seniausių regiono patiekalų. Nors iš tiesų istorinės humuso šaknys nežinomos, pasakojimų apie jo atsiradimą yra įvairių. Vieni teigia, kad avinžirniai kaip vienas iš svarbiausių patiekalo ingredientų buvo naudojami jau Senovės Egipte, t.y. 4000-2000 metais prieš mūsų erą. Antri pažymi, kad pirmasis humusą 12 amžiuje pagamino Saladinas. Anot trečių, iš tiesų humuso šaknys yra kur kas jaunesnės ir siekia 18 amžiaus Siriją.
Šiandien humusas yra neatskiriamas Artimųjų Rytų virtuvės akcentas. Atrodytų, tai visai nesudėtingas patiekalas, tačiau meistriškai jį paruošti pavyksta ne kiekvienam. Be to, dėl daugybės įvairių prie avinžirnių tinkančių ingredientų, tik kai kuriems pavyksta atrasti apdovanojimų vertus receptus. Todėl net ir patys humusą gaminantys žmonės neretai užsuka į specializuotus šio patiekalo restoranus. Teko matyti, kaip Izraelio Akko mieste prie šios šalies šiaurėje garsiausio humuso restorano rikiavosi eilės žmonių. Ir taip, kaip man pasakojo, kiekvieną dieną. Nors lietuviui, ne mažiau keistai nei šio patiekalo išvaizda, gali atrodyti ir pati jo valgymo kultūra.
Pirmiausiai humuso restoranuose nustebina didžiulis šio patiekalo rūšių pasirinkimas: humusas su grybais, humusas su kedro riešutais, humusas su česnaku, aitriosiomis paprikomis, špinatais, migdolais, moliūgu ir pan. Vėliau nustebina ir gauta lėkštė su humusu, primenanti pupelių košę. Humusas patiekiamas su duona ir, dažniausiai, marinuotomis daržovėmis.
Neapsieita be kontroversijų
Kaip ir daugelis gerų dalykų, taip ir humusas neišvengia tam tikrų kontroversijų. Prieš porą metų Libanas pasiryžo išsireikalauti iš Europos Komisijos, kad humusas būtų pripažintas unikaliu nacionaliniu Libano patiekalu. Svarbiausia šio siekio priežastis – esą Izraelis „vagia“ Libano nacionalinius patiekalus, pristatydamas juos pasauliui kaip savo. Tarp šių „pavogtų“ patiekalų neva yra humusas, felafeliai, baba ghanouj ir kt. Beirutas it užsikirtęs kartoja, kad Libanas pirmasis dar 1959 metais eksportavo humusą į kitas valstybes.
Tačiau Izraelis jam metamus kaltinimus ir Libano pretenzijas traktuoja kaip pavydo protrūkį: nors libaniečių humusas į užsienį buvo eksportuotas pirmasis, didesnio pasisekimo svetur sulaukė izraeliečių gaminamas minėtas patiekalas iš avinžirnių. Be to, anot Izraelio, humuso autorinių teisių suteikimas kuriai nors vienai tautai būtų ne mažiau absurdiškas nei vyno ar duonos autorinių teisių priskyrimas vienai valstybei. Niekas nesiginčija, kad humusas – tai šimtmečių senumo arabų patiekalas. Tačiau jis nepriklauso tik vienai valstybei. Jis priklauso visam regionui.
Pasigaminti galima patiems
Humusas ypatingas tuo, kad bemaž kiekvieną kartą jį galima pasigaminti vis kitokį. Kelioniumanija.lt kviečia išbandyti humuso su sezamų pasta, receptą:
250 g avinžirnių
1 citrina
2-4 skiltelės česnako (pagal skonį)
4 v. š. tahini (sezamų pastos)
0,5 a. š. druskos
pipirų / saldžiosios paprikos miltelių
alyvuogių aliejaus
Į vieną indą sudėti išvirtus avinžirnius, česnako skilteles, sezamų pastą, išspaustos citrinos sultis ir druską. Viską sutrinti maisto trintuvu, kol pasidarys tyrės tirštumo masė.
Gautą masę sudėti į dubenį, kuriame bus patiektas humusas, užlašinti porą šaukštų alyvuogių aliejaus, pabarstyti pipirais ir / arba saldžiosios paprikos milteliais. Tuomet gerai valandai padėti į šaldytuvą.
Humusas valgomas šaltas. Skaniausias jis su pita, tačiau taip pat ypač tinka ir morkų bei salierų lazdelės bei įvairios marinuotos daržovės – agurkai, kopūstai ir pan. Skanaus!
