Arbata Maskvoje

Grįžęs iš Kinijos, Rusijos ambasadorius Nikolaj Spafarjev rašė: „Arbata – mielas gėrimas, o kai prie jo pripranti, jis dar skanesnis… Kinai giria šį žalią gėrimą, kuris nuolat teikia jėgų ir turi gydomųjų savybių, todėl jie naktį ir dieną jį geriantys bei savo svečius juo vaišinantys“.
Po metų Rusija su Kinija pasirašė ilgalaikę sutartį dėl arbatos tiekimo. Tačiau arbata dar ilgai buvo išrinktųjų gėrimu.

Arbatos populiarinimui įtakos turėjo ir caras Petras I. Pasekus Vakarų kultūros pavyzdžiu, jo paliepimu buvo įkurtos užeigos bei restoranai, kur svečiai buvo veltui vaišinami arbata su riestainiais. Tačiau tik tie lankytojai, kurie skaitė čia atnešamą pirmąjį rusišką laikraštį „Vedomosti“. Tokiu būdu caras stengėsi turtinti susirinkusiųjų dvasingumą.

Arbatos gėrimo mada prasidėjo nuo bajorų, tačiau ją gerti visgi buvo brangus malonumas. Tuomet arbata į Rusiją keliavo per Sibirą ištisus mėnesius. O kad apytikriai įsivaizduotume anų laikų arbatos kainą, galima pateikti tokį pavyzdį. Maskvoje XVIII a. vadinamosios „karavaninio kelio“ arbatos svaras kainavo tiek, kiek penkiasdešimt kilogramų ikrų.

Nepaisant to, arbatos mėgėjų sostinėje nuolat daugėjo. Užjūrio gėrimo paklausa sparčiai augo, ir taip pat atsirado vis daugiau pirklių, rizikuojančių investuoti savo kapitalą, plėtojant šios prekės pardavimą.

Vienas tokių pirklių buvo Aleksej Gubkin, kuris tuomet kartu su savo broliais turėjo odos perdirbimo fabriką. Tačiau 1848 m., labai sumažėjus odos kainai, kelis savo prekių vežimus jis sėkmingai iškeitė į aromatingą „žolę“.

Tais laikais arbatą pirmiausiai parduodavo Irbitsko turguje pirkliams, atvykusiems iš Uralo bei Sibiro. Tik likučius vežė į Nyžegorodskij turgų, kur sudarydavo sutartis su didmenininkais iš Maskvos, Peterburgo bei kitų miestų.

Tuo metu turguose arbatą dažniausiai pardavinėjo dėžėmis, kuriose buvo skirtingos arbatų rūšys. Pirklys, įsigydamas „katę maiše“, ne visuomet žinojo, kaip jam pasisekė. Nepasisekus jis stengėsi kuo brangiau parduoti užjūrio „žolę“ smulkiesiems pirkėjams.

Iš Rogožsko stoties, esančios Maskvos pakraštyje, tuomet į Rytus plūdo daugybė įvairiausio plauko žmonių, todėl šioje miesto dalyje buvo itin daug užeigų bei arbatinių. Juk kas ypač šaltuoju metų laiku atsisakys prieš kelionę atsigerti ko nors karšto? Tarp šių įstaigų buvo, beje, ir tokių, kur per dieną parduodavo dėžę arbatos.

Būtent čia apsukrieji prekybininkai pigiai supirkdavo vartotos arbatos „žoles“, vėliau šį surogatą dažydavo įvairiausiais būdais ir, suteikę jam prekinę išvaizdą, tiekė arbatos fabrikams, kuriuose darbavosi tokie pat sukčiai, natūralią arbatą maišantys su Rogožsko.

Sunerimusi dėl didėjančios tokios arbatos prekybos, valdžia 1895 m. priėmė įstatymą, kuriuo nustatė, jog net mažiausi parduodamos arbatos kiekiai turi būtinai turėti banderoles. Remiantis šiuo įstatymu, galima buvo prekiauti tik fasuota pakeliais arbata, ant kurių būtinai turėjo būti nurodyta firmos pavadinimas bei pagaminimo data.

Prekyba tuoj pat atsigavo, ir A. Kuznecovo įsteigta draugija nedelsdama įsteigė tris arbatos fabrikus Maskvoje, Tiumenėje ir Odesoje, vėliau – Samarkande ir Irkutske. Jų firminis ženklas buvo du kryžmai sujungti inkarai. O nuo 1896 m., kai jų draugijos produkciją įvertino imperatorius Nikolajus II su imperatoriene, ant arbatos pakuočių puikavosi ir užrašas, bylojantis apie arbatos tiekimą Jo Didenybės imperatoriaus dvarui.

Prestižinės kiniškų „žolelių“ rūšys buvo parduodamos įvairiausiose aliuminėse, skardinėse ir netgi krištolinėse talpose. Šių arbatos prekybos namų pirkėjų skaičius nuo 1891 m. iki 1916 m. išaugo per dvidešimt kartų. Jau 1916 - aisiais draugijos apyvarta siekė 65 milijonus rublių, t. y. jiems atitekdavo trečdalis pajamų, gaunamų už visoje Rusijoje parduodamą arbatą.

Atėjo laikai, kai arbatą imta vadinti skambiais pavadinimais, tačiau, siekdami neprarasti pirkėjų ir kad būtų paprasčiau sudaryti sandėrius, to meto žymiausi arbatos prekeiviai, tokie kaip Perlovai, Kuznecovai, Botkinai, Popovai ir kiti, remdamiesi bendru susitarimu, nusprendė, kad prekes patogiau numeruoti. Buvo pradėta nuo 1 iki 8, vėliau pasiekta ir šimtų.

Vėlesniųjų kartų atmintyje ilgai išliko žymiausi arbatos prekiautojų vardai. Pavyzdžiui, A. Kuznecovo lėšomis buvo pastatyta keletas tautinių mokymo įstaigų ir mokyklų, taip pat šventyklos Forose ir Kungure. Kad toliau būtų plėtojama arbatos verslo veikla, 1892 m. šio pirklio lėšomis buvo išleista A. P. Subotino knyga „Arbata ir jos prekyba Rusijoje bei kitose valstybėse“.

Arbatą patiekdavo dažniausiai „poromis“: apatiniame arbatinuke buvo virintas karštas vanduo, o viršutiniame – užplikyta arbata. Kai kur karštą vandenį pylė tiesiog iš specialių varinių arbatinukų, kuriuos vadino „arbatinukas – šone rankenėlė“. Jo ilgos „noselės“ dėka buvo labai patogu aptarnauti svečius.

Maskvoje arbata tiek paplito, jog pradėta statyti net savotiškus statinius, kur buvo parduodamas arbatai užplikyti skirtas karštas vanduo.

Masinė „samovarų“ gamyba įvedė naują madą: svečius imta kviesti ne „stikliuko degtinės“, o „puodelio arbatos“ („na samovar“). Į stalą patiekdavo ne tik cukraus, bet ir meduolių, sausučių ar riestainių na ir ,žinoma, būtinai – medaus ir uogienės. Pasiturinčiose šeimose po arbatos visi smagiai linksmindavosi: rengė šokius, žaidė žaidimus.

Apie arbatos populiarumą Maskvoje byloja tokie skaičiai: iki XIX a. vidurio Peterburge buvo tik viena specializuota arbatos parduotuvė, o Maskvoje – daugiau kaip šimtas tokių parduotuvių ir daugiau nei trys šimtai įstaigų, kuriose buvo geriama arbata. Ano amžiaus viduryje iš visos į Rusiją įvežamos arbatos net 60% jos kiekio suvartodavusi Maskva.

Maskvoje visuose namuose gėrė arbatą, o arbatinės knibždėte knibždėjo nuo žmonių antplūdžio. Gėrė ją ir vakare, ir šiaip, kai neturėjo ką veikti. Arbatą gėrė su pienu, su citrina, su uogiene, o svarbiausia – su malonumu. Maskvietis mėgo stiprią ir karštą arbatą, kad net burną „degintų“… Jei šis, išgėręs dešimt stiklinių, statė ją į šalį, tai dar visai nereiškė, jog jis „prisigėrė“, tokiu būdu jis darė pertrauką. O kai stiklinę apversdavo aukštyn dugnu ir ant jo padėdavo cukraus likutį bei padėkodavo, vadinasi, arbatą gerti baigta ir įkalbinėti beviltiška. Pilant arbatą į stiklinę, maskvietis įdėmiai stebėjo, ar įpils iki viršaus, jei ne, svečias tuoj pat prašė įpilti dar, kad gyvenimas būtų pilnesnis.

Arbata tapo nenuginčijamu rusų kultūros atributu. Žinomas net toks faktas, jog V. I. Leninas pasirašė dekretą dėl arbatos pačiame pilietinio karo įkarštyje, 1918 m., praėjus tik mėnesiui nuo jo atvykimo į Maskvą. Vykdant jo nurodymus, buvo nustatytos griežtos taisyklės dėl arbatos platinimo, pardavimo ir, be abejo,- kainos, kuri priklausė ne nuo arbatos rūšies, o nuo pirkėjų priklausomybės klasėms. Darbininkai, o ypač priklausantieji profsąjungoms, arbatą gaudavo nemokamai, o buržuazijos atstovai turėjo mokėti aukščiausią kainą.

Truputį anksčiau nei praėjusiame amžiuje Maskvoje atsirado specializuotos arbatos parduotuvės. Dabar beveik kiekvienoje parduotuvėje jums pasiūlys ne vieną, ne dvi arbatos rūšis, kaip buvo visai neseniai, o dešimtis įvairiausių rūšių iš Indijos, Kinijos, Vietnamo ir Šri Lankos…

Šiandieną daugelis šalies arbatos gamintojų siekia pratęsti Perlovų, Kuznecovų, Popovų, Vysockių tradicijas.

Pagal užsienio spaudą parengė
Elvyra Musijčiukienė