„Pusryčiams – tinklaraštis, dedikuotas šiek tiek daugiau nei sumuštiniams, košėms ir kiaušiniams“ – taip save pristato vienas estetiškiausių maisto projektų Lietuvoje. Nors tinklaraštis gyvuoja dar mažiau nei metus, jo autorė Gabrielė Žutautaitė jau spėjo čia pateikti ne vieną pusryčių idėją tiek galintiems ryto maistui skirti kelias valandas, tiek kelias minutes.
Tinklaraščio atsiradimas – neplanuotas
„Tinklaraštis gimė spontaniškai – nekūriau nei plano, kaip užkariauti internetą, nei ilgai svarsčiau, nuo ko čia pradėti. Iki pradedant tinklaraštį, pagamintus pusryčius keldavau į savo asmeninę paskyrą, o vieną savaitgalį pastebėjusi, kad paskyroje jau daugiau pusryčių negu kitokių nuotraukų, nusprendžiau sukurti atskirą paskyrą būtent jiems. Pirmiausia turinį kėliau be receptų, o susirinkus daugiau sekėjų, sukūriau ir atskirą tinklapį, kuriame nugulė visi receptai,“ – tinklaraščio atsiradimą prisimena Gabrielė.
Paklausta, kodėl būtent pusryčiai, mergina sako, kad sąmoningai temos nesirinko, pusryčiai tiesiog yra tas dienos metas, kuriam skiria daugiausia dėmesio: „Ryte paprasčiausiai turiu daugiausia laiko, lyginant su visa likusia diena. Rytas man asocijuojasi su ramybe, laiku sau, tad pusryčiaudama tą laiką geriausiai ir išnaudoju“.
Patiekalų idėjos ir įkvėpimas – iš aplinkos
Nors tinklaraštis dar tik laukia savo pirmojo gimtadienio, čia pusryčių idėjų tiek, kad skirtingus patiekalus būtų galima gamintis kiekvieną mėnesio rytą. Autorės teigimu, visada įdomu išbandyti ir kažkaip patobulinti jau seniai žinomus ar naujų tendencijų pusryčių patiekalus, o įkvėpimas ir idėjos ateina iš aplinkos:
„Pirmiausia, savotiškai įkvepia pats sezoniškumas ir produktai, randamai parduotuvių lentynose, turguose, o šiltuoju sezonu – mamų ir močiučių daržuose. Žiemą norisi visai kitų dalykų negu vasarą, tad natūralu, kad atsiranda ir skirtingi receptai. Antra, įkvepimo ieškau ir aplinkoje – skirtingų šalių gastronominėse kultūrose, televizijos laidose, dokumentikose, knygose, tinklalaidėse ar tiesiog socialiniuose tinkluose“.
Patiekimas – svarbi patiekalo dalis
Tinklaraščio patiekalų nuotraukos – šviesios, estetiškos ir apgalvotos iki smulkiausios detalės. Gabrielė pripažįsta, jog maisto pateikimas jai svarbus ne mažiau nei pats skonis, todėl tam visada skiria papildomo dėmesio:
„Pati esu estetė iš prigimties, tad net dėliodama paprasčiausią sumuštinį, stengiuosi, kad lekštėje būtų tvarka arba bent jau tvarkinga betvarkė. Antra, nemažai domiuosi maisto kultūra ir tyrimais už virtuvės ribų – visi skaityti tyrimai rodo, kad indų tekstūros, įrankių svoris, spalvų kontrastai ir maisto forma turi įtakos skonio suvokimui ir intensyvumui, tad stengiuosi šiomis žiniomis naudotis ir praktikoje. Ne tik fotografuodama, bet ir patiekdama maistą sau ar kitiems“.
Pirmenybė – tradiciniams produktams
Kaip maisto tinklaraštininkė, Gabrielė nuolat išbando naujus produktus ir jų variacijas, tačiau sako, kad visada stengiasi, kad jos pateikiamų receptų pagrindas būtų visiems gerai žinomi produktai, kurių kiekvienas turi savo virtuvėje, o visi įdomesni – tik priedai skoniui paįvairinti. Anot merginos, pagal tai sudarytas ir jos virtuvės spintelių turinys – pirmiausia, pagrindiniai ingredientai, vadinamasis pagrindas, o tik po to – keli įdomesni ar brangesni produktai.
„Spintelėse – būtinai duona ir kelios rūšys kruopų (avižų kruopos, grikiai, bolivinė balanda), konservų ir stiklainių skyriuje – konservuoti pomidorai, avinžirniai, kokosų pienas, riešutų sviestas, iš daržovių – mano mylimiausios saldžios bulvės ir įvairiausi žalumynai salotoms, imbiero šaknis, šaldytuve – be abejo kiaušiniai, augalinis pienas, graikiškas jogurtas. Jeigu yra šios kelios kategorijos produktų, visada žinau, kad bus galima kažką pasigaminti, nelekiant į parduotuvę – ar susimalti humuso ant duonos ir paruošti sumuštinį, ar išsivirti košės, ar išsikepti paprasčiausią omletą,“ – ką visada galima rasti jos virtuvėje pasakoja tinklaraščio autorė.
Pagrindinė taisyklė – klausytis organizmo
Nors daugiausia dėmesio ir laiko Gabrielė skiria pusryčiams, kiti dienos valgymai – svarbūs ne ką mažiau. Mergina džiaugiasi, kad neturi jokių netolerancijų – gali valgyti ir glitimą, ir laktozę, tad riboti savęs netenka. Visgi, tinklaraštininkės lėkštės turinys apgalvotas ne tik per pusryčius:
„Likusiu dienos metu stengiuosi valgyti subalansuotai – mėgstu daržoves ir kruopas, tad neišgyvenčiau valgydama tik makaronus ar picas. Kadangi be tinklaraščio dar dirbu ir ofisinį darbą, bent kelis kartus per savaitę stengiuosi su savimi pasiimti ir pietų dėžutę. Ten, turint mažiau laiko, atsiduria salotos, sriubos, buddha bowl pagrindu ruošti pietūs, šiek tiek labiau pasistengus – troškiniai, apkepai ir kt. Pagrindinė mano mitybos taisyklė – klausytis savo organizmo ir duoti jam tai, ko norisi“.
Tinklaraštis – ne vien pramoga
Nors tinklaraštis nėra pagrindinė merginos veikla, jam Gabrielė atiduoda didžiąją dalį savo laisvalaikio: „Kai kurie receptai gal ir atrodo paprastai, tačiau vieno paruošimas dažniausiai trunka nuo 2 iki 3 valandų. Tiek maždaug laiko užima recepto testavimas kelis kartus, gaminimas, pateikimas, fotografavimas, nuotraukų retušavimas, teksto ir socialinių tinklų įrašų paruošimas ir publikavimas“.
Tinklaraštininkė prisimena, jog pradžioje netikėjo draugais, sakančiais, kad susikuria sau papildomą pusės etato darbą, tačiau šiandien supranta – tokia realybė, ši veikla atima daug laiko. „Be fizinių sunkumų įterpti gaminimą į dienotvarkę, yra ir vidinių – visą gyvenimą būnant intraverte, nėra labai lengva pozuoti prieš kameras, dalyvauti renginiuose ir panašiai. Bet tai – lygiai taip pat išmokstami dalykai,“ – apie iššūkius tapus tinklaraštininke pasakoja Gabrielė.
Valgant mieste – pirmenybė maisto kokybei
Mergina neslepia sulaukianti prašymų rekomenduoti, kur pusryčauti mieste, tačiau visada tik pasijuokia, nes, kaip pati tikina, yra prasčiausias žmogus tokioms rekomendacijoms – juk pusryčius beveik visada gamina namie. Kavines ar restoranus Gabrielė mielai renkasi pietums ar vakarienėms ir, sako, mėgstanti išbandyti naujas vietas:
„Jas renkantis, pirmenybę teikiu maisto kokybei, virtuvės darbui, visgi, tikrai antrąkart nekeliu kojos ten, kur buvo siaubingas aptarnavimas. Aplinka daug įtakos neturi – kartais skaniausi patiekalai būna pagaminami netikėčiausiose vietose. Pavyzdžiui, skaniausią kuskusą gyvenime valgiau Maroko kalnuose pas vietinę šeimą, moliniame namelyje be langų – tokios vietos nepavadinsi aukščiausios kokybės restoranu“.
Nors Vilniuje gyvenanti tinklaraštininkė dažniau gamina namuose, visgi, mėgstamiausias pavalgymo vietas mieste turi:
„Mano mylimiausios vietos titulą Vilniuje laimi japonų restoranas „Kamikadzė“ – ten visada renkuosi šviežio tuno sashimi. „Kamikadzė“ pavergė mano širdį dėl savo autentiškumo – restoranui diriguoja ir virtuvėje sukasi lietuvės ir japono sutuoktinių pora.
Kita neseniai atrasta vieta – itališkas restoranas „Le Travi“. Apsilankęs ten pasijunti tarsi Italijoje, nes aptarnavimas – anglų kalba su ausiai maloniu itališku akcentu, o virtuvėje sukasi iš Romos kilusi šefė. Meniu – kasdien skirtingas pagal turguje randamus produktus.
Ir galiausiai – kepyklėlė „Druska, miltai, vanduo“. Prisiekiu, skanesnių pasteis de nata arba cinamoninių bandelių nė su žiburių nerasite“.
Receptas: klasikinė šakšuka
Tinklaraščio „Pusryčiams“ autorė Gabrielė Žutautaitė savo absoliučia pusryčių karaliene laiko klasikinę šakšuką. Mergina sako, kad labiausiai pamėgta ir sekėjų, ši neįprasta kiaušinienė pomidorų padaže yra tapusi jos firminiu pusryčių patiekalu. Receptu mergina dalinasi tinklarašyje „Pusryčiams".
