Europiečiui - tolimiausia kelionių vieta, iki kurios - 16 000 kilometrų arba visa para lėktuvu. Daugeliui kinomanų tai - išsvajotasis kraštas su pasakišku peizažu, kuriame rutuliuojasi fantastiniai trilogijos „Žiedų valdovas“ įvykiai. Ji - vienintelis žemės lopinėlis planetoje, kurioje tarpsta tokia kontrastinga įvairovė, kaip nuolat trykštantys karštieji geizeriai ir mėliu tviskantys ledynų liežuviai, auksinio smėlio paplūdimiai ir garsūs slidinėjimo kurortai, ugnį spjaudantys vulkanai ir besišypsančias avis auginantys svetimus labinantys žmonės...
Turistus apkerėję kino kadrai
Iš Naujosios Zelandijos atsivežtas butelis trumpam galėtų suklaidinti bet kurį vakarietį. Atkimšus akimirką atrodytų, kad viduje šiuolaikiniai kvepalai, skleidžiantys Tolimųjų Rytų pušų, kalnų, palmių, vandenyno ir mineralinių versmių aromatus. To priežastis - itin švarus šios šalies oras, nepaliestas pražūtingų civilizacijos laimėjimų. Kita vertus, beveik pirmapradės būklės gamta čia išliko dėl ekologijai palankios valstybės politikos.
Pasakiškame Naujosios Zelandijos peizaže D.R.R.Tolkieno „Žiedų valdovo“ knygas ekranizavusiam režisieriui Piteriui Džeksonui beveik neprireikė papildomų gamtą imituojančių dekoracijų. Fantastikos juostose jo talentingai ir išsamiai atskleistos šio žemės kampelio grožybės įkvėpė kelionėms į Naująją Zelandiją daugybę kinomanų. Vien per praėjusių metų balandį čia apsilankė 184 000 užsienio turistų. Tokio atvykėlių bumo ši Okeanijos šalis nebuvo regėjusi nuo 1991-ųjų.
Britų spauda sudarė reitingą šalių, kurias aplankyti skatina matyti kino kadrai. Nepralenkiamu šio tyrimo lyderiu iki šiol išlieka „Žiedų valdovo“ „fonas“ - Naujoji Zelandija...
Tarp karštųjų geizerių versmių
Naująją Zelandiją sudarančios dvi didžiulės salos ir keletas pavienių salelių plotu prilygsta Japonijai ir Didžiajai Britanijai. Čia išsitektų net 4 Lietuvos, nors gyventojų salose ne itin daugiau nei pas mus - tik 3,93 milijono. Todėl galima suprasti atvykėlius, kurie juokauja, esą Naujojoje Zelandijoje dažniau sutiksi avį nei žmogų: vienam kvadratiniam šalies kilometrui tenka 260 švelniavilnių ir tik 13 gyventojų.
Aprėpti šalies įdomybes reikia bent penkiolikos dienų, nors net šį laiką teks judėti gana intensyviai. Vis dėlto tokia kelionė nenuvargins, - žemės lopinėliuose, kuriuose progresyvioji žmonija apsigyveno vienuose iš paskutinių, oras toks gaivus ir švarus, kad jėgų po juos judėti vakariečiui atsiranda beveik penkiskart daugiau...
Į maršrutą būtina įtraukti abi salas - Šiaurinę ir Pietinę. Šiaurinėje galima pradėti nuo didžiausio Naujosios Zelandijos miesto Oklendo. Šis milijoną gyventojų turintis miestas - vienintelis pasaulyje, įsikūręs tarp dviejų jūrų - Tasmanijos ir Ramiojo vandenyno. Vakarietiškų megapolių kontekste atsiskleidžia dar vienas Oklendo unikalumas: beveik visas miestas yra apstatytas vienaaukščiais namukais, vis dėlto būtent čia yra šalies prekybos, ekonomikos ir kultūros centras. Jame nerasi įstabių lankytinų įžymybių, tačiau Oklendo pavadinimas puikuojasi labiausiai gyventi pritaikytų pasaulio miestų dešimtuke.
Antrasis pagal populiarumą kelionės po Šiaurinę salą tikslas - 200 km į pietus nuo Oklendo esantis Rotorujos rajonas. Sakoma, jog tik čia apsilankiusieji sužino, ko vertos natūralios gamtos teikiamos gražinimo ir sveikatinimo procedūros. Čia sutelkta daugiau nei 100 turistams skirtų poilsio kompleksų su purvo gydyklomis, mineralinėmis ir natūraliomis karštosiomis geizerių versmėmis, o ir pats gamtovaizdis labiau primena fantastikos iliustracijas nei realybę. Vienoje pusėje rusvų, gelsvų, raudonų, žalių mineralinių ežerėlių terasos, kitoje – garais virstantys geizerių krateriai, - tokiais vaizdeliai gėrisi Rotorujos apylinkėse veikiančio komplekso „Thermal Wonderland“ svečiai.
Tiems, kuriems šie vulkanėlių vaizdai nepakankamai įspūdingi, siūloma sėsti į mažą lėktuvėlį ir pasiekti kurią nors iš daugybės mažųjų salų su veikiančiais vulkanais. Išmėginusieji teigia, jog ši pramoga malonumu prilygsta tik vadinamajam raftingui - nusileidimui plaustais kunkuliuojančiomis kalnų upėmis - arba firminiam Naujosios Zelandijos „sorbui“ (kai žmogus ant kalvos sodinamas į didelį pripučiamą guminį rutulį ir paleidžiamas žemyn).
Tradiciniais ritualais prieš vokiečių tankus
Po tokių išmėginimų verta aprimti ir pastudijuoti unikalią senųjų Naujosios Zelandijos gyventojų maorių kultūrą. Rotorujos regione glaudžiasi šios reliktinės tautelės kaimelis, kuriame turistams rengiamas įspūdingas šou. Jei pasiseks išvysti tik maorių vyrų atliekamas hakas (taip vadinamos šios tautelės karo dainos ir šokiai), galima sakyti, kad pavyko išgirsti visą tautelės istoriją ir patirti galingiausią jos ginklą.
Net istorijos vadovėliuose užfiksuotas atvejis, kai maorių ritualai nuginklavo vokiečių kareivius. Taip atsitiko II pasaulinio karo metu Šiaurės Afrikoje, kur nusiųstas maorių batalionas vokiečių tankus sustabdė užtraukęs priešams atbaidyti skirtą haką... Gineso rekordų knygoje maoriai įamžinti kaip geriausią atmintį turinti tauta. Šį fenomeną nesunku paaiškinti: iki praėjusio amžiaus vidurio maoriai buvo neraštingi, tad tautos istorija iš kartos į kartą buvo perduodama tik gyvu žodžiu...
Unikalią kultūrą maoriams pavyko išsaugoti dėl gana izoliuotos jų žemių padėties. Nors dabar svečių atžvilgiu šie 16 proc. Naujosios Zelandijos gyventojų nusiteikę draugiškai, praeitis rodo ką kita... Tiesa, Fidžio salos gyventojai ir maoriai iki šiol nesutaria, kurie iš jų suvalgė Naujosios Zelandijos atradėją kapitoną Džeimsą Kuką.
Kvėpuojantis ežeras
Pietų salos lankytojams būtų nedovanotina nepamatyti Pietų Alpėmis vadinamos kalnų grandinės ledynų. Taip pat neaplankyti didžiausio šalies nacionalinio parko Fijordlando. Dėl ypatingų geologinų savybių, unikalaus gamtovaizdžio, augalijos ir gyvūnijos šis parkas laikomas pasaulio kultūros paveldu. Apskritai tai viena drėgniausių vietų žemėje, pradedant 14 parko fijordais, penkiais dideliais ežerais ir baigiant atogrąžų miškais (beje, žygiams pėsčiomis po šį žaliąjį masyvą įrengta net 500 kilometrų specialių takų).
Vienas unikaliausių pietinės salos objektų - itin švarus ir gilius (400 metrų) Naujosios Zelandijos ežeras - Vakatipus. Pagal maorių legendą šiame ežere nerimsta demono širdis. Kitados demonas pagrobė gražią maorių merginą ir dėl to buvo prakeiktas. Dabar jo širdis tvinksi ežere. Sulig kiekvienu jos dūžiu - kas penkias minutes - ežero lygis pakyla 7 centimetrais ir vėl nusileidžia.
Pietų saloje verta aplankyti ir patį gražiausią senovinį šalies miestą Kraistčerčą. Iš pietinės salos dalies į miestą teks važiuoti pro pirmuosius pasaulyje tunelius (2,4 km), nutiestus tiesiai po vulkano krateriu, o netoliese tyvuliuoja švariausias planetos ežeras - Tekapas.
Kraistčerčas tebesaugo pirmųjų salos kolonistų atminimą: daugelis dalykų jame primena konservatyvią Angijos krikščionių bendruomenę, kuri 19 amžiaus pradžioje miestui kurti panaudojo paliktos gimtinės pavyzdį.
Miesto širdyje esančioje aikštėje viešpatauja Kristaus katedra, apie šią aikštę rikiuojasi ir kiti istoriniai pastatai. Kraistčerčas taip pat garsėja botanikos sodu, kuriame kiekvienais metais vasario 13-17 dienomis rengiamas gėlių festivalis - vienas garsiausių renginių turistams privilioti.
Parengė Ramunė Žukauskienė
„Laisvalaikis“ informacija
http://laisvalaikis.meniu.lt
