Verslo pietūs – be batų

Japonų virtuvė iš kitų šalių virtuvių išsiskiria paprastumu, kuo natūralesniais ir šviežesniais produktais. Lietuvoje yra žmonių, vertinančių ir mėgstančių japonų virtuvę, tačiau nepaisant to, prieš porą metų atsiritusi japoniško maisto banga, neužkariavusi lietuvių simpatijų, slūgsta žemyn.

Nusprendus papietauti japonų restorane, ilgai rinktis nereiks: Vilniuje šiuo  metu jų yra du – „Kabuki“ ir „Miyako“; Kaune – vienas restoranas „Yakata“;  Klaipėdoje veikę du japonų maisto restoranai jau uždaryti. Per porą metų padėtis šioje srityje staigiai pasikeitė. 2004 01 16 VŽ priede „VŽ Savaitgalis“ rašėme, jog į Lietuvą atsirito japoniškų restoranų mada: „Vilniuje per trumpą laiką japoniško stiliaus restoranų padaugėjo trigubai, pirmieji tokie restoranai atidaryti Kaune ir Klaipėdoje“. Deja, suskaičiavus šiuo metu veikiančius japonų restoranus, lieka konstatuoti,  jog šiuo metu Lietuvoje japoniško maisto mada atslūgsta.

Prie stalo – be batų
Panašu, kad šis atoslūgis pasiekė ir Vilniaus senamiestyje veikiantį japonų restoraną „Kabuki“. Penktadienio popietę čia buvo užimti vos du staliukai (vėliau restorano vadovė pasakojo, jog svečių gerokai sumažėjo apribojus eismą Didžiojoje gatvėje, kai buvo pradėtos požeminio garažo statybos).

Tačiau svečių, regis, čia išskėstomis rankomis ir nelaukia. Už baro stovėjusi mergina mums įėjus net nepakėlė akių. Į klausimą, kur galime prisėsti, atsainiai mestelėjo – „kur norite“. Teisybę sakant, tai labai nenustebino, – panašiai lankytojai sutinkami ne viename sostinės restorane. Ką darysi, regis, padavėjų darbas šiais laikais nėra itin vertinamas. Apsiginkluojame kantrybe ir prašome, kad uždegtų šviesą VIP kambarėlyje – jis puikiai tinka konfidencialiai pasikalbėti nedidelei grupelei žmonių. Nesmagumų gali kilti tik dėl to, jog prieš čia einant reikia nusiauti batus, – manau, retas europietis jaukiai jaučiasi viešoje vietoje likęs be batų. Teko girdėti, kad net Japonijoje šios tradicijos jau nebepaisoma taip griežtai – kai kuriuose restoranuose siūloma apsiauti šlepetėmis. „Kabuki“ restorane tokių VIP kambarių, atitvertų slankiosiomis ryžių popieriaus pertvaromis, yra trys – du keturviečiai ir vienas šešiavietis.

Tik neskubantiems
Valgiaraštyje puikuojasi labai daug, per 120, pavadinimų patiekalų. Tačiau išsirinkti iš tokios gausybės keblu, o ypač, kai patiekalai aprašyti labai glaustai. Šiuo atveju apie patiekalo patrauklumą tenka spęsti iš nuotraukos, nes ir padavėja, pasirodo, daugumos iš jų nėra ragavusi (panašu, kad tai – ne vien jos problema).

Norintiems greitai užkąsti, į japonų restoraną geriau neiti, jis skirtas ne tam. Įvertinkite, jog užtruksite nuo 1,5 iki 3 val. Kad ir koks alkanas būsite, nusiteikite, jog, kol bus gaminamas karštasis patiekalas, šaltų užkandžių negausite. Save gerbiantis japonų virėjas prieš valgį jų niekada nepatieks. Teks luktelti, kol bus išvirta sriuba.

„Kabuki“ restorane jos siūloma penkių rūšių. Už 7 Lt galima paragauti Japonijoje paplitusios sojų sultinio „miso“ ir sojų sūrio „tofu“ sriubos „Miso shiro“. Tačiau, kad ir kaip ją mėgtų japonai, mums „Miso shiro“ skonis gerokai nusileido tirštai ir sodriai japoniško guliašo sriubai (11 Lt) bei subtiliai švelniai daržovienei su japoniškais virtiniais iš ryžių miltų tešlos „Gyoza“. Sriubai semti buvo atnešti šaukštai, nors teko girdėti, jog japonai iš pradžių išgeria skystimą, tada su mediniais pagaliukais išsigraibo tirščius. Kiek nustebome, kai sriuba buvo patiekta, kaip mums pasirodė, plastmasiniuose induose. Vėliau restorano vadovė apie juos paklausta teigė, jog šie indai – ypatingi ir brangesni nei keraminiai, mat gaminami iš melanino, kuris neleidžia
indo sienelėms įkaisti, o skysčiui viduje – ataušti (lieka tuo patikėti, nors enciklopedijoje melaninas apibūdinamas kaip pigmentas, esantis odoje).

Dominuoja ryžiai
Iš pradžių, kaip vėliau sužinojome, šiame restorane klientams ketinta siūlyti tik autentiškų japonų patiekalų, tačiau jų sąrašas tuomet būtų buvęs labai trumpas ir kuklus: mat įvairovės galima pasiekti tik turint didelį produktų pasirinkimą, o Lietuvoje, deja, daugumos produktų japonų patiekalams ruošti neįmanoma gauti.

Japonų virtuvės pagrindas – augaliniai produktai: ryžiai, vaisiai, taip pat – žuvys, jūros gėrybės, jautiena, kiauliena, aviena ir paukštiena. Visi produktai turi būti švieži ir taisyklingai supjaustyti. Tarkim, ruošiant sūdytą žuvį, pakanka ją profesionaliai supjaustyti plonais gabalėliais ir gražiai išdėlioti inde. Bet „pakanka“ gal kiek ir netiksliai pasakyta. Pasirodo, restorano vyr. virėjas šį darbą atlieka itin skrupulingai, jo niekada nepatiki moterims, mat jų kūno temperatūra yra puse laipsnio aukštesnė nei vyrų, o tai, pasak jo, lemia greitesnę oksidaciją. Dėl tos pačios priežasties žuvys laikomos tik mediniuose induose ir vartomos tik mediniais pagaliukais.

Daugiausia „Kabuki“ valgiaraštyje, kaip ir dera japonų restoranui, yra patiekalų iš ryžių. Labiausiai pasaulyje paplitusio japoniško patiekalo sušio (į džiovintų jūros dumblių plokštelę įvynioti ryžiai su žuvų ar daržovių įdaru) čia galima rasti 18 rūšių: 5 Lt kainuojančių su moliusku, 5,50 Lt – su lašiša, 7,50 Lt – su geldutėmis ir skraiduolių žuvų ikrais, 9,50 Lt – „meilės užkandžio“ su lašiša ir raudonaisiais ikrais. Sušiai mirkomi tradiciniame sojų padaže, juos dar galima paaštrinti vasabiu (aštriais krienais ir garstyčiomis), o skonio pojūčiams „išvalyti“ pateikiami gabalėliai marinuoto imbiero. Sušio, nesvarbu kokio dydžio jis yra, nevalia kąsti ar pjauti – jį į burną būtina dėti visą. Į prieštaravimus, jog taip nepatogu, japonai atkerta, jog tada sušio neverta nė pradėti valgyti.

Karštieji patiekalai, kuriuos virėjas gamina čia pat priešais jūsų akis dideliame kepintuve „tepanyaki“, šiame restorane atsieis nuo 38 Lt už vištieną iki 125 Lt už omarą, troškiniai – nuo 18 Lt iki 54 Lt, makaronai – nuo 31 Lt iki 38 Lt.

Sutarėm, jog „Kabuki“ restorane ragautieji patiekalai buvo paprasti, tačiau skanūs, o svarbiausia, – sveiki. Pavalgę nesijautėme apsunkę ir aptingę. Tiesa, nuo persivalgymo sulaikė ir gerokai didesnės nei vidutinės patiekalų kainos.

Jolanta Malinauskienė
„Verslo žinios“, 2006 02 10
„Kabuki“ restorano archyvo nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>