Praėjusį savaitgalį startavęs gastronomijos ir bendruomeniškumo festivalis Turgus 2.0, rugsėjo antrosios sekmadieniui pabarstė intriguojančių pažadų: nuo didelio retų jūros gėrybių stendo, ūkininkų auginančių ar gaminančių neįprastą produkciją, maisto vagonėlius siūlančius netradicinius skonių derinius ir vakarėlio vinį kalančią į kiekvieną silpnesnį skrandį – kuo tikriausių vabzdžių degustato. Suvilioti tokios egzotikos, sekmadienio popietę susipakavome angliukų bei kitų “virškinimo draugų” ir aplenkdami centre siaučiančios mugės šurmulį keliavome į Pylimo gatvę patikrinti kaip Turgus 2.1 pildo savo pažadus.
Kaip ir praėjusį kartą, lankytojus pasitinka gyvai grojančių didžėjų muzikos garsai, sendaikčiai, keli maisto vagonėliai ir iš tolo šviečiantys dideli tarpai tarp palapinių. Deja, tarp jų taip lauktų jūros gėrybių buvo nematyti. Atvykome apie 15 valandą, tačiau atrodė, kad veiksmas arba dar neįpusėjo, arba jau eina į pabaigą, nors oficiali renginio pradžia buvo numatyta 10 valandą ryte. Aptikome tik kelis naujokus dalyvių gretose, bet daugiausiai tai buvo tie patys ūkininkai ir nuo praeito sekmadienio beveik nepasikeitusi produkcija. Gerokai sumažėjęs gatvės maisto pasirinkimas ir lankytojų deficitas bylojo, kad Sostinės dienų mugė ir “food truckų” sambūris prie Mindaugo tilto, nuleido ant žemės grandiozinius Turgaus užmojus.
Kelti ir nuleidinėti ant žemės lankytojus ketino ir Pylimo gatvės renginio organizatoriai, pateikę savitą vakarienės danguje versiją – visus norinčius atitrūkti nuo žemiškų potyrių žadėjo sodinti į 10 metrų aukščio keltuvo platformą. Keltuvą aptikome, tačiau veiksme jo taip ir nepamatėme, nors sprendžiant Facebook nuotraukų bent vieną kartą savo darbą jis tikrai atliko.
Kitas pažadas, kurį Turgus įvykdė su kaupu, buvo vabzdžių degustatas, kurį suorganizuoti padėjo vienintelis Lietuvoje specializuotas nariuotakojų zoologijos sodas Insektariumas esantis Palangoje. Jie siūlė ragauti džiovintus svirplius, skėrius, Bufalo kirminukus, didžiųjų milčių lervas grynu pavidalu ir pagardintas prieskoniais. Pastaruosius Insektariumo atstovė įvardijo kaip savo mėgiamiausius ir pabrėžė, kad tai yra ateities maistas, nors didesnių nariuotakojų, tokių kaip tarakonai ji valgyti negalėtų, kadangi juos augina jau daug metų ir laiko naminiais gyvūnais. Mes nepabijojome išragauti viso siūlomo asortimento, dauguma vabzdžių priminė pūstus kviečius ir kitokius grūdus, vieni jų stokojo skonio, kiti turėjo daugiau ar mažiau išreikštą sėklų ir riešutų poskonį. Šį gastronuotykį nuplovėme obuolių-kanapių sultimis iš ekologiškų pluoštinių kanapių ūkio CannaMama, pasisaldinome gyvenimą “NeČia” gaminamais pesto ledais ir patraukėme ieškoti ko nors sotesnio.
Žuvys ieško kur giliau, o žmonės – kur didesnis pasirinkimas, nusprendėme mes ir pajudėjome rimtesnių pietų į Neries krantinę, kurioje susibūrė nemažai maisto vagonėlių praeitą sekmadienį maitinusių Turgaus lankytojus. Vienas iš tokių yra „Ajomama“, food truckas siūlantis lietuvių raciono karalienes bulves su įvairiausiais priedais. Šią vietą renkamės dėl įdomesnio ir sveikesnio profilio, mat čia gigantiškos bulvės kepamos orkaitėje su lupenomis be jokių riebalų, o paskui klientas pats renkasi ar nori jas užpildyti daržovėmis, mėsa, žuvimi ir padažu. Mūsų išrinktąją tampa bulvė su rokletės sūriu, tradiciškai kaip ir savo tėvynėje Šveicarijoje, patiekiama su marinuotomis daržovėmis ir ruošiama svečių akivaizdoje. Tuoj pat iš vagonėlio iššoko šefas nešinas puse galvos rokletės sūrio ir įstato į tokio paties pavadinimo prietaisą, skirtą jos lydimui. Kai šefas pradeda gremžti besilydančią galvą, tįsta ne tik sūris, bet ir stebėtojų seilės. Patiekalas atrodo patraukliai, bulvė neperpildyta priedais užgožiančiais natūralų skonį, nors mums atrodo, kad sūrio niekada nebūna per daug, o šiuo atveju jo kaip ir druskos gerokai trūksta.
„Ajomama“ yra viena iš nedaugelio vietų siūlančių veganišką patiekalą visoje krantinėje, kur dominavo barbekiu ir kiti mėsos patiekalai: suskaičiavome net septynis burgerių restoranėlius, tris vagonėlius skelbiančius, kad gamina „kitokius dešrainius“, o likę, be gėrimų ir desertų, siūlė spranelius, kebabus ir jų meksikietiškus pusbrolius. Pasižvalgius prie Neries tampa panašu, kad gatvės maistas vis dar labiau asocijuojasi su sielą glostančiu cholesterolio užtaisu, kuris nustumia į antrą planą lengvesnius patiekalus, eksperimentinę virtuvę ir kitokius „gastromarginalus“.
Pabuvoję skirtinguose maitinimo renginiuose galėjome ne tik pasidžiaugti, bet ir gavome progą pamąstymui. Vis dar mėgstame tai, kas pažįstama, bazuojamės ten kur daugiau žmonių, o vietos jau išbandytos ir rekomenduotos. Žinoma, klasika yra gerai – ji niekada nenuvilia, tačiau visi įprasti dalykai kažkada buvo stebinančios, šokiruojančios naujienos. Žodžius wok, pho, samosa ir tofu kadaise tikrinome Google, o šiandien jau laisvai vartojame savo žodyne. Vilnius yra didelį gastronominį potencialą turintis miestas, kurio gyventojai vis labiau domisi maistu, restoranais ir nebijo pasidalinti savo nuomone. Būkime dar smalsesni, švieskimės, ragaukime, kelkime kartelę ir kartu su tokiais nedideliais renginiais kaip Turgus 2.0 artėkime prie didžiųjų Europos sostinių.
Ksenija Trimailova @Meniu.lt
