Tunisas: dykumos miražai, gražūs vyrai ir šypsenos

Viena populiariausių Lietuvos gyventojų atostogų šalis Turkija pastaruoju metu turi rimtą konkurentą - Tunisą, dar vadinamą vartais į egzotiškuosius Rytus. Tunisas, kur susikerta dvi kultūros (arabų ir europiečių), pastaraisiais metais tapo madingu Lietuvos gyventojų atostogų maršrutu.

Neseniai iš Tuniso (Afrika) grįžusią vilnietę Deimą Stoškienę paprašėme pasidalyti įspūdžiais.

- Kuo pribloškė ar sužavėjo Tunisas?

- Dar skrendant lėktuvu - pasikeitęs gamtovaizdis: geltonas peizažas ir lygiai pasodintos alyvmedžių plantacijos. Taip pat ypač gražūs vyrai, jų dėmesys baltosioms moterims. Ir, žinoma, Sacharos dykuma: nepakartojami toliai bei smulkus lyg miltai smėlis, neįprasta tyla, oazės... Žodžiu, viskas.

- Kur gyvenote? Ar tenkino aptarnavimo lygis?

- Gyvenome Hamamete, 3 žvaigždučių viešbutyje „La Khalife“. Viešbutukas nedidelis, jaukus ir švarus. Visi viešbučio tarnautojai nuolat šypsojosi, dešimt kartų per dieną klausdavo, ar viskas gerai.

- Kuo ypatinga Tuniso virtuvė?

- Nuo europietiško maisto ne itin skiriasi, tad prie didelių pokyčių prisitaikyti nereikėjo. Valgoma daug daržovių - žalių, virtų, keptų, visokios mėsos, išskyrus kiaulieną. Ir, žinoma, jų nacionaliniai patiekalai, pavyzdžiui, brikas (aliejuje virtos tešlos paplotėlis su kiaušinių ar kitokiu įdaru - aut. past.), kuskusas - garuose virtos kruopos su mėsa, daržovėmis ar žuvimi. Maistas palyginti švelnus, tik aštrių padažų šalia padėta.

- Kai kuriuose interneto puslapiuose skelbiama, kad net 60 proc. Tuniso gyventojų yra jaunesni nei 20 metų. Ar Jūs tai pastebėjote? Kokie Jums pasirodė šios islamo šalies gyventojai?

- Kad tiek daug būtų jaunimo, nepastebėjau. Bet apie 80 proc. žmonių gatvėse - vyrai. Merginų ir moterų dieną ir vakare miestuose nepamatysi. Vyrai Tunise - labai gražūs, moterys tikrai
nesuvaržytos kaip kitose islamo šalyse. Jos rengiasi, kaip nori, vairuoja automobilius. O Tuniso gyventojai galbūt ypač išsiskiria tuo, jog nuolat šypsosi.

- Ar turistams lengva susikalbėti su vietos gyventojais?

- Jei moki prancūzų kalbą - nėra problemų. (Net iki 1956 metų Tunisas buvo Prancūzijos kolonija.) Kalbančiam angliškai - sudėtingiau, nes tunisiečiai anglų kalbos moka tiek, kiek išmoko iš turistų.

- Ar radote parduotuvių, kuriose būtų fiksuotos prekių kainos, ar visur teko derėtis?

- Fiksuotos kainos - didžiuosiuose prekybos centruose. Kitose parduotuvėse, net jei jos yra privačios ir kainos ten nustatytos, galima derėtis. Na, o turguje tiesiog privaloma derėtis. Pavyzdžiui, pirkome šalius. Prašė 35 dinarų (1 Tuniso dinaras - 2,15 Lt - aut.past.). Derėjomės, kol galiausiai pardavėjas, apšaukęs mus „bandito“, „sabotaž“, pardavė už 5 dinarus. Norėjau pirkti grandinėlę ant kojos - prašė 20 dinarų. Kai pasakiau, jog kitoje parduotuvėje mačiau už 6, už tiek man ir pardavė.

- Kokie suvenyrai populiariausi? Ką Tunise apsimoka pirkti, ko ne?

- Dažniausiai Turistai iš Tuniso parsiveža įvairiaspalvių šalių, skarų (5-10 dinarų), berberų (Tuniso klajoklių - aut. past.) originalių sidabro papuošalų, jų galima labai pigiai nusipirkti. Perkami prieskoniai. Jų turgaus net neįmanoma lyginti su mūsiškiu. Čia privalu derėtis
(numušti kainą galima net 7 kartus). Praeiti laisvai - neįmanoma. Griebia už rankos, kviečia „tik pasižiūrėti“. Kalbina, klausia, iš kokios šalies. Teko girdėti, kad turistams iš Anglijos, Vokietijos kainą sako dvigubai didesnę nei posovietinių šalių turistams.

- Ar buvo draudimų fotografuoti valstybines įstaigas, pareigūnus? Ar kalbos apie tai - tiesiog mitas?

- Gidas iškart įspėjo, kad negalima fotografuoti pastatų, ant kurių iškeltos valstybinės vėliavos. Kai su grupe važiavome į dykumą, autobusą sustabdė kelių policija. Vienas turistas pro langą pareigūnus nufotografavo. Šie iškart prisistatė ir pareikalavo fotoaparato - nuotrauka buvo ištrinta.

- Ką patartumėte vykstančiam į Tunisą žmogui?

- Važiuoti ten būnant geros nuotaikos, nesitikėti ypatingos prabangos, nusiteikti, kad žmonės Tunise visai kitokie.

Vilma Alkmėnaitė
„Laisvalaikio“ informacija
Interneto archyvo nuotr.