Transilvanijoje – Drakulos nė dvasios (Vilnius)

Kažin ar dažnam mūsų galėtų šauti į galvą Vilniuje ieškoti rumunų virtuvės restorano. „VŽ Savaitgalis“ taip pat gerokai nustebo aptikęs, jog toks yra. Tiesa, laikantis „VŽ restoranų gido“ principų, vertinti prieš mažiau nei mėnesį pradėjusią veikti maitinimo įstaigą gal ir nederėtų, tačiau buvo nepaprastai smalsu paragauti rumuniškų patiekalų. Taigi – užsukome į barą-pubą „Transylvania“.

Transilvanijos provincija Rumunijoje mums geriausiai žinoma dėl legendinio vampyro Drakulos, kurį išgarsino Bramo Stokerio knyga, tapusi siaubo literatūros klasika. Nors anglų rašytojas istoriją sukūrė niekada nebuvęs Transilvanijoje, o tik prisiklausęs legendų, išgirdus šios provincijos pavadinimą kažkodėl mintys iš karto krypsta baisiojo vampyro, o ne gražių ir aukštų Karpatų link. Panūsta išbandyti, kaip tikrąją Transilvaniją atspindi neseniai atidarytoji Vilniuje.

Susitikę prie baro pasidžiaugiame, kad esame be automobilių. Žinia, – Totorių gatvelė siaura, be to, už automobilio stovėjimą čia reikia mokėti. Bet tai visų centre ir senamiestyje įsikūrusių įstaigų problema, todėl jei yra galimybė, patogiau atkulniuoti pėsčiomis.

Einame vidun. Arčiausiai – nedidelė salytė nerūkantiems, toliau – didesnė, skirta rūkaliams. Laisvi tik du stalai, nes staliukais jų nepavadinsi – tvirti, suręsti iš tamsaus medžio. Viršuje medinės sijos, o sienos nudažytos imituojant sendintas plytas. Aplinka čia iš pirmo žvilgsnio primena tvarkingą britišką „pubą“. Kitą dieną tai patvirtino ir Jurgis Paplaitis, „Transylvania“ direktorius. Jis pasakojo stengęsis suderinti britišką ir rumunišką stilius, o perdėto folkloriškumo nenorėjęs.

Nors stalai nėra labai arti vienas kito, bet viduje kiek triukšminga: kalba žmonės, garsokai skamba muzika, tad su verslo partneriu ramiai nepakalbėsi, o ir kostiumuotų nematėme, bent jau vakare. Na, bet alaus bokalą su kolega išlenkti ši vieta puikiai tinka.

Baklažanų vilionė
Prisėdame. Labai greitai prie mūsų prieina besišypsanti padavėja, sveikinasi ir tiesia meniu. Valgiaraštis gausus. Pagal pavadinimus, dominuoja balkaniški patiekalai. Kaip „VŽ Savaitgaliui“ kitądien pasakojo p. Paplaitis, jų virtuvėje yra autentiškų rumuniškų, arba apibendrinus – visų Balkanų šalių patiekalų, tačiau galima rasti ir europietiško maisto. Rengiant valgiaraštį barui talkino konsultantai rumunai ir moldavai.

Žvalgomės į valgiaraštį. Išsirenkame karštų vištienos salotų (9 Lt), Bukarešto baklažanų užkandį „Salata de vinete“ (8 Lt) ir vištienos sriubos „Zama de pui“ (10 Lt). Deja, mūsų trijulei pirmuosius patiekalus atneša skirtingu metu. Pirmiausia atkeliauja sriuba – kol sulaukiame kitų dviejų patiekalų, ji kiek praaušta. Nors visąlaik padavėja mielai primena, kad „tuoj bus“ kiti.

„Zama de pui“ – tradicinė moldaviška vištienos sriuba, kaip rašoma meniu. Kad ir kiek praaušusi, ji labai gardi: kaip tvirtino kolega, labai primena natūralią, „kaip iš mamos virtuvės“. Švelnaus skonio vištos, morkų, svogūnų, kopūstų ir krapų sriubos lietuviškumo įspūdį išblaško tik atskirai lėkštėje atnešta grietinė, raudonasis pipiras ir citrina: papildomai pasigardinti.

Valgiaraštyje žadama, jog karštos vištienos salotos bus apipiltos „pikantišku padažu“, lėkštėje įžvelgėme įvairių salotų lapų, vištienos filė, pomidorų, agurkų ir kukurūzų, apipiltų, gomurio vertinimu, paprastu majonezo-pomidorų tyrės padažu. Tikrai skanus derinys, tačiau nei šio mišinio, nei jo padažo pikantišku nepavadinti, labiau – tradiciniu.

Bukarešto baklažanų užkandis lėkštėje forma primena smėlio bandeles, kokias statydavome vaikystėje, tačiau pagrindinis ingredientas kitas – tai ant grotelių keptų trintų baklažanų salotos. Jaučiamas kiek aštrokas česnako skonis, bet su baltu prancūzišku batonu, šviežiu ir traškiu, puikiai dera ir nėra pernelyg aštrus.

Paragauti mamaligos
Antrajam patiekalui panūsta išbandyti skirtingus patiekalus: žuvies, jautienos ir kiaulienos. Beje, vegetariško maisto čia taip pat nemažai. Patiekalą „kiekvienam pagal skonį“ išsirinkti padeda padavėja: sviestažuvė su šafrano padažu (14 Lt) buvo, kaip ir žadėta, minkšta ir su švelniu padažu. Garnyrui renkamės rumunų mėgstamos kukurūzų miltų košės „mamaliga“. Jos skonį nusakyti sunku, tarsi būtų sūrokas „viduriukas“ tarp smulkių kruopų ir bulvių košės, bet jos tikrai verta paragauti.

Pipirinės jautienos didkepsnis „Dakų kepsnys (23 Lt)“ lėkštėje tik atneštas atrodė įspūdingai – liepsnojo atvira liepsna. Gavome instrukciją palaukti, kol užges. Prie kepsnio, reikia pripažinti, šiek tiek kietoko, derėjo bulvė su lupenomis, įdarytos šoninės gabaliukais bei švelniai apkepintos karštos daržovės. Kolega užsisakė kiaulienos troškinį „Fripturica“ (13 Lt) – baltame vyne marinuotą, troškintą kiaulieną. Ir vėl – mėsos gabalėliai buvo kietoki, prie jos stigo daržovių – tik simboliškas salotos lapas.

Patiekalai nebuvo aštrūs: aštrumo mėgėjams tektų dar šliūkštelti papildomą pipirų žiupsnelį. Porcijos sočios – pavyzdžiui, žuvies įveikti nesugebėjau.Valgius užsigėrėme baltuoju ir raudonuoju namų vynu (150 ml – 5 Lt): neįkyraus, švelnaus skonio. Direktorius žada, jog ateityje bus ir moldaviškų vyno, o rumunišką vyną turėti esąs „garbės reikalas“.

Desertai – netradiciniai
Po sočios vakarienės – saldėsiai. Desertų pasirinkimas nedidelis, keturios rūšys (5-8 Lt). Ir jie nėra labai „balkaniški“, t. y. neprimena rumuniškų, gaminamų iš sluoksniuotos tešlos, arba – saldūs varškės žiedai, spurgos, blyneliai, moldaviški varškės krepšeliai ir kita.

Aukščiausiu balu iš ragautų desertų įvertinome graikiniais riešutais įdarytą obuolį, apkeptą sluoksniuotoje tešloje. Jo teko laukti apie 20 min., bet apie tai buvome įspėti prieš užsisakydami, o ir verta buvo. Ragautas varškės pyragas – iš kietokos tešlos su varškės sluoksniu viduje, apibarstytas trupiniais. Kietokas, bet ne per saldus, be to, gražiai patiektas lėkštėje, išlietoje karštu šokoladu ir nubarstytoje cukraus pudra.

Gavęs miško uogų šerbetą, aplietą uogiene, kolega nusiminė, kad jo tiek mažai. Be to, jo vertinimu, uogienė per saldi. Anot jo, čia labiau tiktų grietinėlės padažas.

Nealkoholinių gėrimų pasirinkimas nedidelis – nėra šviežių sulčių, o paprašius kavos su pienu (latte), padavėja nuoširdžiai prisipažįsta dar nemokanti tokios pagaminti, todėl siūlo kapučino (3,50 Lt). Nenusiviliame, skani, ir dar mažas pieniškas šokoladinis saldainis prie jos.

Paprašę sąskaitos ją gavome medinėje skrynelėje – stilinga, įvertinome. Aptarnavimas – malonus, mūsų nuolat teiravosi, ar patinka, ar ko nestinga. Todėl aptarnavimo balą kilsteli nuoširdumas ir pastangos, nepaisat skirtingu metu atneštų pirmųjų patiekalų ar primirštų įrankių prie antrųjų patiekalų, kurį laiką nepakeistos peleninės. Nors padavėja ir atsiprašė, jei kas buvę ne taip, tos mažos klaidelės labai ir neerzino – mes supratingi – darbo pradžia, o ir žmonių pilnas baras.

Kaip pasakojo padavėja, prieš 20 metų „Transylvanios“ vietoje buvo literatų „kabačiokas“, o dar visai neseniai – landynė, kurios vietoje ir įrengtas restoranas. Nors yra kopėtėlės į antrą aukštą, kol kas jis neįrengtas.


Dovilė Stadalninkaitė
„Verslo žinios“, 2006 04 28
Henrikaus Milaševičiaus nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>