Svaigūs Pietų Afrikos gundymai (svetur)

Proga šnektelti apie Lietuvoje mažai populiarų Pietų Afrikos vyną buvo susitikimas su į Vilnių iš tolimos šalies atvykusiu vyndariu Nielu Besteriu. Juolab kad atlikus mini apklausą, vos keli iš 10 pakalbintų „eilinių vyno mėgėjų“ galėjo išvardyti daugiau nei po du Pietų Afrikos vyno pavadinimus ir patvirtinti, kad jo tikrai ragavo.

Prisipažinsiu, ir pati retai kada stabteliu parduotuvėje prie lentynos, kur, kaip žymi lentelė, sudėti Pietų Afrikos vynai, nebent ieškodama kurio nors konkretaus gėrimo. Didžiųjų prekybos centrų gėrimų skyriuose tokios lentelės gal ir išvis nėra, specializuotose vyno parduotuvėse ji nurodo vietą, kur glaudžiasi vis dar negausus būrelis Pietų Afrikos vyno.

Tiesa, pastaruosius trejus ketverius metus būrelis ėmė gausėti: greta vienų iš pirmųjų afrikietiškų vynų Lietuvoje – „KWV International“ kompanijos pasiuntinių (rinktinio „Roodberg“ bei paprastesnio „Robert's Rock“ vyno) stojo „Nederburg“, „Kumala“, „Drostdy-Hof“, „Klein Constantia“, „Diemersdal“, „Zonnebloem“, „Plaisir“, kiti vynai. Ir paprastesni, nekainuojantys nė 20 Lt už butelį, ir sudėtingi, taigi – gerokai brangesni.

Kaip viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių Pietų Afrikos vynai ilgą laiką plačiajam pasauliui (o mums ir dėl kitų priežasčių – beveik iki šiol) buvo tabula rasa, įvardijamas apartheido režimas. Pasaulyje afrikietiški vynai ragauti ir vertinti pradėti gal prieš 20–30 m., sakoma, kad nemažą darbą juos garsinant (nedidelė kaina už puikią, vietos klimato nulemtą kokybę) nuveikė jau minėtoji 1918-aisiais valstybės lėšomis įkurta „KWV International“, kadaise suvienijusi 4.500 smulkių vyndarių.

Rinka
Pietų Afrikos Respublika (PAR) yra aštunta pagal dydį pasaulyje vyno gamintoja. Vyndarystė čia daugiausia kultivuojama Šiaurės ir Pietų kyšuliuose, suskirstytuose į sritis ir apylinkes. Didžioji dalis PAR vynuogynų tarpsta 160 km teritorijoje nuo Keiptauno (Cape Town). Vertinama, jog Keipo (Cape) srities, tiekiančios didžiąją dalį viso PAR vyno, klimatas idealiai tinkamas vynininkystei. Didžiuma kokybiško vyno sričių telkiasi vandenyno pakrantėje ir Breede upės slėnyje (Breede River Valley). Verti dėmesio ir kiti, atokiau esantys vynuogynai.

Geriausiais vyno rajonais šalyje tradiciškai laikomi Stelenbrošas (Stellenbosh) ir Parlas (Paarl). Pietryčiuose, žemiau Keiptauno, esanti Walker Bay sritis, kur įveista naujų vynuogynų, specialistų vertinama kaip labai perspektyvi. Pirmieji vynuogynai PAR buvo pasodinti 1655 m., tačiau iš jų derliaus gaminami vynai, švelniai tariant, nebuvo geri. Vyndarys Simonas van der Stelas, atvykęs į PAR 1679-aisiais, skundėsi vietinių vynų „atstumiančiu rūgščiu skoniu“. Jis įkūrė „Constantia“, žinomiausią vyno ūkį per visą šalies istoriją (vėliau padalytą į tris dabar veikiančius ūkius – „Groot Constantia“, „Klein Constantia“ – vyno iš šio ūkio Lietuvoje turime – ir „Buitenverwachting“).

Nielas Besteris, vyriausiasis Plaisir de Merle ūkio vyndarys, pasakojo, jog šalies vyno rinka pradėjo klestėti po 1994 m., kai po demokratinių rinkimų susikūrė naujoji Pietų Afrika, o prie valdžios vairo stojo Nelsonas Mandela.

Su baltųjų valdžios pabaiga Pietų Afrika dar kartą tapo pasaulio bendruomenės dalimi. Atsinaujino eksportas, į šalį ėmė plūsti turistai. Dėl šių priežasčių Pietų Afrikos vyno industrija transformavosi. Tačiau vienas iš jos aspektų, t. y. – rasinė dirbančiųjų sudėtis, pakito mažai.

Pietų Afrikoje gimęs ir užaugęs Nielas Besteris pripažįsta, kad toji rinka labai sudėtinga: apie 80% šalies gyventojų sudaro juodaodžiai, jie mieliau geria alų, degtinę, bet ne vyną. Tiesa, juodieji investuoja į vynininkystę, tačiau vyndarių tarp jų mažai, vos vienas kitas. Žinoma, kalbant apie darbininkus, procentai visai kiti. Vienas iš saujelės juodaodžių vynuogynų savininkų – Tokyo Sexwale, buvęs politinis kalinys ir politikas, dabar – pasaulyje garsus verslininkas.

Ponas Besteris sako, jog Pietų Afrikos vidurinė klasė stiprėja, tačiau kalbant tiek apie vyną, tiek apie bet kuriuos kitus gaminius „jai reikia žinomo prekės ženklo“. Nemenkas viltis Pietų Afrikos vyndariai, anot p. Besterio, sieja su 2010-aisiais PAR vyksiančio Pasaulio futbolo čempionatu, į kurį sugužėjusiems pasaulio futbolo aistruoliams, galimas dalykas, patiks ir šalies vynas.

Turizmas
Kad galybė atvykėlių susipažintų su Pietų Afrikos vynu, panašu, ketverius metus nereikės laukti: praėjusiais metais, Pietų Afrikos turizmo departamento duomenimis, šalį aplankė apie 7,4 mln. turistų, o 1990-aisiais – kiek daugiau nei 1 mln.

Turizmo rinkos dalyviais tampa ir nemažai Pietų Afrikos vyndarių. Ne vien todėl, kad dažname ūkyje vynuogynai driekiasi aplink trijų keturių amžių senumo pagal vietos tradiciją kalkėmis balintus dvaro rūmus, o toliau laukuose tarp dviejų bokštų siūbuoja varpas, kadaise kartą per dieną kviesdavęs iš laukų vergus.

Dažnas ūkis naudojasi pripažintų vyno mekų, tokių kaip Kalifornijos Napa slėnis (Napa Valley) ar prancūzų Burgundijos regionas, patirtimi pritraukti kuo daugiau turistų: didžiuma ūkių turi keliauninkams atviras degustacijos patalpas, kai kurie – prabangius viešbučius, restoranus gurmanams, rengia kitokias atrakcijas, tarkime, menų festivalius.

Būtent toks festivalis kasmet vyksta Spier ūkyje, vadinamame bene seniausiu Pietų Afrikos ūkiu, netoliese Stelenbrošo. Ūkio pašonėje – prabangus 155 kambarių viešbutis, netoliese – prieš ketverius metus pradėję veikti golfo laukai.

Puikios vyninės, restoranai gurmanams, spa kompleksai spiečiasi Franschhoeko rajone, ryčiau Stelenbrošo, kitose vietose.

Keipo regionas yra viena iš populiariausių krypčių, pritraukiantis apie pusę užsienio turistų. Apie du trečdaliai turų, sako regiono turizmo statistika, driekiasi būtent per vyndarystės rajonus aplink Stelenbrošą.

Žinoma, rimtą rūpestį turistams kelia nusikalstamumas PAR. Tačiau, kaip teko skaityti vieno vynų žinovo įspūdžius, jis niekuomet nesijautė „nesaugus vyndarystės rajonuose, kurie yra retai apgyvendinti ir santykinai turtingi“.

Vyndarys
Laikais, kai Pietų Afrika nuo likusio pasaulio buvo uždaryta apartheido eros sankcijomis, šalies vyno pramonė atrodė liūdnai. Gamintojai spaudė stalo vyną dideliais kiekiais arba, siekdami užmaskuoti standartų neatitinkančią gamybos techniką, stiprindavo vyną alkoholiu. Kita vertus, šalyje neegzistavo tarptautinių degustacijų kriterijai, ir šalies vyndariai neturėjo jokio stimulo tobulinti nei gaminius, nei vyndarystės techniką.

Pietų Afrikos vyno rajonai tarsi savotiškai palaiminti Viduržemio jūros klimato ir kvapą gniaužiančio peizažo. Kai Šiaurės pusrutulyje būna žiema, Keipas maudosi vasaros saulėje. Šalies klimatas leidžia gaminti vynus, stojančius į vieną gretą su pasaulyje labiausiai pripažintaisiais.

Paklaustas apie „šių laikų" Pietų Afrikos vyną, p. Besteris sako, jog jis įvairus - ir paprastas gerti, ir sudėtingas, tačiau visuomet – gaivus. Be to, anot jo, didžiumai Pietų Afrikos vynų būdinga didelė alkoholio koncentracija, paryškinanti vyno savybes.

Būdingiausia šalies vynuogių veislė – 'Pinotage'. Ponas Besteris Vilniuje pristatė „Plaisir De Merle“ ūkio vynus – 2006-ųjų derliaus „Sauvignon Blanc“ (Lietuvoje dar nėra), „Chardonnay“, 2005 m., 2003-iųjų derliaus „Merlot“ ir „Shiraz“ bei 2002 m. – „Cabernet Sauvignon“. Iš „Grand Plaisir“ linijos vynų (jie yra kupažiniai) pasiūlyta 2003 ir 2005 m. derlių.

Drįsčiau pasakyti, jog visus šiuos vynus vienija vyndario stilius, kurį galima apibūdinti kaip šiurkštoką, griežtą. Tokie jo gaminami vynai: viena – aštroki, tačiau tuo pat metu, ypač kurį laiką palaikius taurėje – gan malonūs, Bordo vynų stilių primenančio lengvumo, apvalūs. Visus iš jų galima ragauti dabar (raudonuosius - prie žvėrienos, raudonos mėsos, sūrių), galima palaikyti kelerius metus rūsyje. Ponas Besteris Plaisier „savo“ ūkyje darbuojasi nuo 1993 m., kur atvyko po metų studijų Bordo, „Chateaux Margaux“ ūkyje, taigi jau pagamino vyno iš 14-os metų derlių. Už juos įvairiose parodose gavo medalių ir apdovanojimų. Enologijos bei vyno rinkodaros studijas baigęs vyndarys sako, jog gaminant vyną jam svarbiausia, kad jame atsispindėtų unikalios Pietų Afrikos dirvožemio ir klimato savybės.

„Aš čia buvau nuo pat pradžių – ir gerais, ir blogais laikais, todėl pažįstu šį ūkį geriau nei kas nors kitas. Galbūt mūsų vynai yra tokie įsimenami, kad į Plaisir de Merle mes pirmiausia žiūrime kaip į vyndarystės ūkį, o ne atrakciją turistams.

Manau, kad vyndarys neturi per daug kištis į procesą. Kita vertus, galvoju apie tai, kas yra būdinga vynuogei: vaisiaus pojūtis. Ir bandau dirbti taip, kad jis vėliau pasireikštų vyne“, – sakė p. Besteris.

Istorija
Plaisir de Merle ūkis istoriją skaičiuoja nuo 1688 m., kai iš Prancūzijos atvykęs jaunas hugenotas Charles Marais įsikūrė Groot Drakenstein vietovėje, Pietų Afrikos Keip provincijoje. Čia jis pasistatė vyno rūsį, kurį pavadino savo gimtojo miestelio – Le Plessis Marly – garbei. Dabar ūkis vadinamas Plaisir de Merle.

Beveik tris šimtmečius jį valdė Marais šeimos atstovai. 1975 m. ūkį įsigijo „Stellenbosch Farmer's Winery“ kompanija (nuo 2001 m. – „Distell“). Dabar Plaisir de Merle priklauso beveik 1.000 ha vynuogynų, ir tai yra vienas didžiausių, sakoma, – ir gražiausių vyndarystės ūkių Keipo apylinkėse.

Beatričė Laurinavičienė (beatrice.laurinaviciene@vzinios.lt )