Susiruošus į Persiją būtinas santuokos liudijimas

Ką reikia žinoti, susiruošus keliauti į Iraną? Pirma, ten galioja griežtas sausasis įstatymas. Antra, be skarelės ir erdvių ilgų drabužių moteris iš lėktuvo neišlips. O vyrui teks užmiršti šortus ir mūvėti ilgas kelnes, nors lauke - +30-35 laipsniai Celsijaus. Dar ne pro šalį
turėti į anglų kalbą verstą santuokos liudijimą, nes nesusituokusių vyro ir moters viename viešbučio numeryje niekas neapgyvendins.

Stiprūs gėrimai - klozetan
Net „Iran Air“ lėktuvo stiuardesės vilki pagal visus musulmoniškos mados kanonus: nė vienas plaukelis neišlenda iš po skarelių, ant kurių puikuojasi uniforminės kepuraitės.

Nusileidus kuriame nors šalies oro uoste prie užsieniečių paprastai nesikabinėjama, nors moterims gali ir patarti „apsirengti“. Vyrų tyko kitas nemalonumas: patikrinęs lagaminą ir radęs, jo manymu, per didelį kiekį „asmeniniam naudojimui“ pasiimto konjako, muitininkas gali
paimti butelį ar net du, nusivesti į tualetą ir... nuleisti kraują kaitinantį turinį į klozetą. Kandi šypsenėlė turėtų reikšti: „Patys nenaudojam, ir jums nepatariam...“

Kontrastų miestas
Teheranas - Irano sostinė, administracinis, ekonominis ir transporto centras, milžiniškas megapolis, apsuptas kalnų ir plytintis 1100-1300 metrų virš jūros lygio. IX a. įkurta nedidelė
gyvenvietė XVIII a. virto sostine. XX a. pradžioje pradėjus ją modernizuoti, gyventojų skaičiaus kontroliuoti tapo neįmanoma: kas 20 metų jis padvigubėdavo. Dabar Teherane gyvena
apie 12 mln. žmonių.

Tai stulbinamų kontrastų miestas - šalia spindinčių dangoraižių spiečiasi molinės lūšnos.

Viešbučio numeris dviem asmenims kainuoja nuo 30 iki 100 dolerių.

Mieste apstu įdomių objektų, net tokių egzotiškų kaip „šnipų irštva“ (buvusi JAV ambasada), nuostabių parkų su fontanais, o žiemą galima paslidinėti nuo kalnų šlaitų. Trasos įrengtos puikiai, o triskart pigesnės nei Europoje.

Transportas - pigus, vairavimas - be taisyklių
Irano gatvėse nepamatysi religinių fanatikų, daužančių galvą į grindinį. Gyvenimas islamo respublikoje atrodo labai kasdieniškas, jei nekreipsi dėmesio į moteris juodomis čadromis ir iš milžiniškų plakatų žvelgiančią „šventąją trijulę“: buvusį ir dabartinį ajatolas ir šalies
prezidentą.

Jei pasiseks, galima pasigauti taksi ir už 10 dolerių pusdienį važinėtis po miestą, klausantis savamokslio gido paaiškinimų laužyta anglų kalba. Beje, transportas Irane apskritai labai pigus. Nors „oficialių“ taksi kainos nemažos, gatvėmis zuja daugybė „mišrūnų“ - iš kelių mašinų sulipdytų automobilių su melsva ar oranžine juosta. Tokiu „lavonu“ galima pervažiuoti pusę miesto už 2-3 dolerius. Beje, vietos gyventojams net tokia suma atrodo per didelė ir jie grūdasi į maršrutinius taksi.

Jei sugalvojote išsinuomoti automobilį, būkite budrūs: kelių eismo taisyklių Irane niekas nesilaiko, vairuotojai važiuoja kur nori ir kada nori, nekreipdami dėmesio į apmaudžias kliūtis - perėjas ar šviesoforus. Bet pėstieji dar įžūlesni - traukia ten, kur akys mato. O kur dar motociklininkai, be sąžinės graužimo lakstantys šaligatviais ir it savižudžiai pavojingai laviruojantys tarp mašinų. Ir nors benzinas Irane beveik nieko nekainuoja, geriau nerizikuoti sėsti prie vairo: neužmuš, tai pats ką nors pritrėkši...

Širazas ir Persepolis
Senovinis Persepolio miestas yra netoli Širazo. Bet kurią Irano vietą galima pasiekti lėktuvu: bilietai atsieis 20-30 dolerių (daugių daugiausia 100 - jei susiruošėte iš šalies šiaurės į pietinę Kišo salą).

Širazas - kultūros, švietimo, medicinos centras, turintis 1 mln. 43 tūkst. gyventojų. Kadaise tai buvo "Išminties namai", poetų ir mokslininkų, rožių ir lakštingalų miestas. Viduramžiais jis tapo vienu svarbiausių Artimųjų Rytų musulmoniškų miestų, o XVIII a. pabaigoje - ir Irano sostine. Dabar šis miestas nebe toks reikšmingas, bet malonus klimatas ir senųjų sostinių artumas privilioja nemažai turistų.

Nuodėmė neaplankyti jame esančių poetų Saadi ir Hafizo mauzoliejų,
Apelsinmedžių ir Rojaus sodų su
XIX a. rūmais, Persijos muziejaus, begalės senų mečečių ir milžiniško
Vakilio turgaus.

Įsimylėjėliai renkasi prie kapo
Pagerbti poetų geriausia eiti naktį ar auštant. Prie Hafizo kapo, kuris kukliai slepiasi marmurinėje altanoje, gali pamatyti daugybę įsimylėjusių porelių. Merginos ir vaikinai laikosi už rankučių ir meiliai žvilgčioja vienas į kitą. Hafizo paskutinio poilsio vieta - savotiška iranietiška Meilės šventykla. Čionai einama prašyti laimės ir atsidėkojant nešamos gėlės. Irane nerasi namo, kuriame nebūtų dviejų knygų: Korano ir Hafizo eilių tomelio.

Klajokliai
Širazo, į kurį turistai vyksta pamatyti didingų senovės laikų griuvėsių, datuojamų 546 metais prieš mūsų erą, apylinkėse gyvena kaškajai - klajoklių gentis. Tiesą sakant, Irano Vyriausybė klajokliams nesimpatizuoja, visokeriopai orientuoja į sėslų gyvenimo būdą ir islamą (ne visos gentys musulmoniškos), bet šie renkasi laisvę.

Pagrindiniai klajoklių pajamų šaltiniai - prekyba vilna ir aviena, amatininkų dirbiniais, kai kada - ir kilimais, o dažniausiai - tuo, ką pasiųs Alachas. Jie sugeba išlikti sunkiausiomis sąlygomis: kepa duoną ant akmenų, virtuoziškai tvarkosi su užsispyrusiomis avimis ir nepaiso jokių sunkumų.

Į Širazą turistai traukia pamatyti didingų senovės laikų griuvėsių

Pagal užsienio spaudą
„XXL“ nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija