„Senoji pasaga“ – senai gvardijai (Vilnius)

Mat prieš pat Vilniaus arkikatedrą įsikūrusi užeiga yra kaip tik prie pat troleibusų stotelės. Viduje gana jauku, nors sienos ir padrikai nukabinėtos šernų bei lapių kailiukais.

Valgyti reikia net šventomis dienomis. Tad užsukame Didžiojo šeštadienio popietę turėdami užduotį ir norėdami nuraminti pilvo poreikius. Esame pirmieji lankytojai, todėl mums pasiūlo prisėsti bet kur. Pirmojoje salėje vietų pasirinkimas ribotas, ir geriausiai čia galima jaustis susėdus po du – staliukai tik tokio didumo. Kukli žvakė, Arkikatedra pro langą - štai Jums vietos pojūtis. Pabandom įsitaisyti prie vaizdo, bet su gausesne nei dviejų kompanija nelabai patogu. Laimei, pasirodžiusi šeimininkė ima atsiprašinėti, kad jie turintys taisyti naktį sugriuvusią signalizacijos sistemą, siūlo mums pasirinkti kitą vietą. Mes tuoj naudojamės proga apsižvalgyti. Taigi viršuje - salytė su stoglangiais į Senamiestį, pasak šeimininkės, „vestuvėms,
gedulingiems pietums“.

Apačioje – rūsys su židiniu ir ryškiai raudonomis lempomis virš medinių stalų ir suolų. Šeimininkė sako židinį lankytojams dažnai kūrenanti, bet dabar, kaip tyčia, išvažiuota sodybon malkų atvežti. Na, kelias pliauskeles židinio angoje pastebėjau, bet gal jos daugiau dekoratyvinės? Tai ir neklausiau.

Laukimo anatomija
Apsistojame rūsyje. Įsikimbame į meniu. Ir tris kartus sužinome, kad patiekalo nėra. O nebuvo sūdytos lašišos užkandos su brokolių paštetu, viščiuko „Tabaka“(kurį mano viena kompanionė kitai išgiria kaip unikalų sovietmečio patiekalą, sovietinės virtuvės briliantą), ir obuolio tešloje su šokoladu. Na, griebiame kas yra – jautienos carpaccio su parmezano sūriu (9,70 Lt), firminio patiekalo „Sena pasaga“ (kiaulienos kepsnys su romu, medumi ir imbieru, 17,80 Lt), pikantiško upėtakio (16,50 Lt) bei vištienos „Cordon bleu“ (14,30 Lt). Dar ieškome vyno ir atrandame, kad daugelis rūšių pardavinėjama tik buteliais. Pusiau gera naujiena yra ta, kad 200 g vyno taurė kainuoja 5 Lt. Jei esate taupus žmogus, tokia realybė gali ir sužavėti. Blogoji naujienos dalis ta, kad nuo raudonojo, kukliai vadinamo stalo vynu (arba „Gato Negro Cabernet“), pamėlynuoja dantys. Taigi vienur laimi, kitur pralaimi. O vyno buteliai - ir 47 Lt, ir 99 Lt, ir 230 Lt.

Gauname po taurę vyno ir laukiame. Mūsų laimei, supratingas padavėjas (gal dėl to, kad tiek kartų jau pasakė ne?) pakeičia radiją puikiu ispaniškos muzikos šokių disku „iš interneto“. Žodžiu, kuria dinamiško laukimo nuotaiką. Ne taip ilgai trukus pasirodo carpaccio, apie kurį aš sąmoningai užmirštu, jog tai yra patiekalas iš žalios jautienos. Viena kompanionė nustemba, bet skatinama mano drąsaus pavyzdžio valgo gabalėlį po gabalėlio. Valgo, nes savo patiekalų
laukiame ilgai, apie 40 min. Gerai, kad padavėjas vis padrąsina, kad jau tuoj tuoj. Per tą laiką užsuka keletas svečių - kaimynų. Visi jie kalba užsienietiškai: kas rusiškai, kas suomiškai, o kas ir angliškai. Ir, atrodo, vietiniai žino, kur ir ko eina. Rūsio garbei turime pasakyti, kad iš kaimynų pusės girdime tik klegėjimą, taigi šioks toks konfidencialumas įmanomas. Lyg ir užtektų vietos pasidėti nešiojamuosius kompiuterius, bet raudona šviesa ir platūs stalai nelabai nuteikia darbui. Tiesa, lipdama laiptais aukštyn pastebiu varteliais atitvertą kampelį, su užrašu „užsakytas“. Jei ne nuo ausų, tai bent nuo akių galima simboliškai kaldintus vartelius paskui save uždaryti. Patiekalų vis laukiame, geriame vyną. Per tą laiką apsilankiusi sanitarinėse
patalpose iš popieriaus kiekio konstatuoju, kad vakarėlis ar nedideli gedulingi pietūs buvo ir vakar.

Pagaliau, praslinkus gerokam pusvalandžiui, sulaukę savųjų patiekalų ir stebimės, ir džiaugiamės. Mano firminis kepsnys tikrai labai minkštas, netikėto kiaulienai skonio, nors ir nežinojau, kad prie jo garnyro gausiu gruzdintos bulvyčių. Ir vištiena „Cordon bleu“ nenuvilia – skonis ypatingas, pasiekta, ką galima išgauti iš vištienos. Žavingas iš pradžių pasidingoja ir upėtakis, tačiau vėliau valgytoja pastebi skirtingus atskirų žuvies dalių skonius ir konstatuoja, kad žuvis kurį laiką buvo užšaldyta. Bet padažas, tikina ji – dieviškas, ir panašiai.

Panorome ir deserto. Jau minėjome, jog obuolio tešloje su šokoladu nebuvo. Bet buvo tikro obuolių pyrago. Ir tiramisu, kurio itališkas vardas, žinia, reiškia – pralinksmink mane. Pralinksmėjame ir dar kaip.

Atsargiai su alkoholiu
Alkoholio puslapiai meniu ilgi. „Švyturys“ čia kainuoja tiek pat kaip „Vilkmergė“, puslitris po 4 Lt, galima rasti čekiško „Samson“. Tačiau jo mūsų apsilankymo momentu, jau nenustebom, nebuvo. Įdomus pats paskutinis valgiaraščio puslapis, kur vardijami kokteiliai. Kainos
– kaip visur Vilniuje, apie 12 Lt. Bet pastebime įdomų lingvistinį žaidimą. Kokteilis „Nekalta mergelė“ angliškai čia vadinamas „Baby“. Mano anglakalbė kompanionė užtikrina, kad tai tikrai nereiškia nekaltybės, greičiau net visai priešingai. Bei priduria, kad tiksli reikšmė priklauso nuo intonacijos. Tad elkitės atsargiai, kad tik ko nors ne to neužsisakytumėte. Kaip kad „Iced tea“,
kuri pagal žemiau pateikiamą devynių sudedamųjų alkoholio rūšių sąrašą greičiausiai turėtų reikšti „Long Island Iced Tea“. Tad skaitykite meniu iki galo. Ir lankykitės su senais partneriais, kantriais ir lanksčiais.

Jurgita Meškauskaitė
„VŽ Savaitgalio“ informacija