Birštone poilsiautojų pastaraisiais metais padaugėjo ir vasarą, ir žiemą, ypač po to, kai mieste buvo atnaujintos „Tulpės“ gydyklos ir įrengtos dvi slidinėjimo trasos – 160 m ir 300 m. Sporto ir turizmo informacijos centre „VŽ Savaitgaliui“ paaiškino, jog visos prognozės, kada pradės veikti trasos, kol kas priklauso nuo pono Dievo: jei pasnigs „tikras sniegas“, prašom, atvažiuokite ir čiuožkite. Jei atšals nepasnigus, reikia, jog mažiausiai 4 dienas išsilaikytų žemesnė nei –7C temperatūra, kad į darbą būtų galima paleisti dirbtinio sniego patrankas.
Bet kelionės maršrute ne slidės, o pietūs, taigi sukame pagal rodyklę „Birštono seklytėlė“.
Vos išlipus iš automobilio (vietos jam pastatyti čia, kiek tik nori) atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai nuo Nemuno skardžio, ant kurio stovi seklytėlė. Laiptukais kylame įėjimo link. „Langai nevalyti“, - burbteli viena iš kompanijos moteriškių. Bet nevalyti tik iš įėjimo pusės. Iš kitos, kur apačioje matyti galingas Nemuno vingis (esame pačiame Nemuno kilpų regioninio parko centre) – jie blizgėte blizga. Dėl išskirtinio geografinės vietos grožio „Birštono seklytėlė“ populiari. Ir šaltuoju metų sezonu savaitgaliais laisvą stalą pietums, ypač prie lango, čia rasi sunkiai. Kaip vėliau paaiškino mandagus, malonus, bet labai jau nedrąsus padavėjas (kartu ir barmenas), geriausiai užsisakyti jį iš anksto. Taip pat tuomet, kai mieste pradeda veikti slidinėjimo trasos ar Birštone vyksta džiazo festivalis.
Bet atvykome įprastą darbo dieną, ketvirtadienį, 14 val. Nežinia, kaip čia būna užplūdus svečiams, tačiau dabar mūsų niekas nepasitinka. Pietautųjų negausu – užimti du staliukai, žinoma, abu „su vaizdu“. Vienas dar likęs, kaip tik mums.
Pagaliau pasirodo padavejas. Sėdime dviese, taigi gauname du valgiaraščius: vieną – anglų, kitą – lietuvių kalbomis. Nieko, apsiriko. Atėjus dar dviems pietų dalyviams prašome (!) dar dviejų valgiaraščių. Gauname.
„Vanduo tualete - tik šaltas, bet muilo yra“, - įsijautęs į Kalio Seklio vaidmenį praneša vienas iš pietautojų.
Vartome valgiaraštį ir tyrinėjame kainas. Jos negąsdina: sriuba kainuoja 4,20 Lt, salotos - nuo 4-9,90 Lt, žuvies patiekalai – 11-22 Lt, mėsos – apie 15-27 Lt. Gėrimai, kaip dažnai atsitinka mažuose miestukuose, daug pigesni nei didmiesčiuose – tautinė „Starka“, „Trejos devynerios“, kiti panašūs gėrimai – 2,80 Lt/ 50gr. Tas pats nedidelių miestelių dėsnis, akivaizdu, galiojo ir seklytėlės šeimininkams sudarant trumpą vyno sąrašą: jame dominuoja „pusiau sausas“ ir „pusiau saldus“ vynas. Užbėgus už akių reikia pasakyti – baltasis vynas nebuvo atšaldytas, o pietautojas, paprašęs 50 gr. „Karvedžių“ degtinės (3 Lt) atnešti prie karštojo patiekalo, gavo ją netrukus. Patiekus patiekalą po gero pusvalandžio, degtinė buvo kaip reikiant šilta.
Maistas
Esame gerokai praalkę, taigi patiekalus išsirinkti ilgai netrunkame. Jau vėliau paaiškėja, ar per skubėjimą, ar dėl padavėjo kuklumo, nors užsisakome 4 skirtingus „antruosius“ patiekalus, prie trijų gauname vienodą garnyrą: specifinį agurkų, pomidorų, kiniškų kopūstų ir dar kelių sudedamųjų dalių mišinį bei ryžių. Apdairesnis iš mūsų buvo tik vienas, jis susiprato iškvosti padavėją, nors šis apie garnyro galimybes priimdamas užsakymą nė neužsiminė – taigi prie sotaus mėsos kepsnio, kaip įpratę lietuviai ir kaip nerekomenduoja sveiko maisto apologetai, buvo bulvių.
Kulinarinių paslapčių vieta toji sėklytėlė – tarkime, valgiaraštyje juodu ant balto parašyta: „kepti šonkauliai“ (17Lt). Kai gauni porciją, paaiškėja, jog jie – ir parūkyti. Kodėl, padavėjas nežino.
Išskirtinio entuziazmo sulaukė charčio sriuba (4,20 Lt), kurią sudarė: lengvas sultinys, ryžiai (sprendžiant iš to, kaip jų negailima į visus patiekalus, Birštono apylinkėse, matyt, auga ištisi ryžių laukai), daug aštraus kečupo, vienas mėsos gabaliukas (dviejuose dubenėliuose ).
Atskirai reikia paminėti patiekalą „Cukinija, įdaryta kepenėlėmis“. Dievaži, kas sugalvojo derinti visai nederančius dalykus: išties nuostabiai paruoštų kepenėlių prikrėsti į išskobtą pusžalę cukiniją? Ir ne kartą teko patirti, kad daug daugiau laimi tos nedidelių miestelių ar užmiesčių maitinimo įstaigos, kurių virėjai, daug „nemandravodami“ ir nesivaikydami neperprastų miestietiškų madų, gamina paprastus, ūkiškus ir skanius patiekalus. Kaip kad „Steikas“ (20,60 Lt) ar „Lokio kepsnys“ (17,60 Lt) toje pačioje seklytėlėje. Bet ir vėl – tas universalus garnyras...
Besidairant po „Birštono seklytėlę“ darosi graudu – ji kažkokia pavargusi, gerokai apnešiota. Atrodo, kad bent šiuo metu didžiausias restorano pranašumas – nuostabus vaizdas pro langą ir palyginti nebrangi virtuvė neišrankiems valgytojams.
Ar galima čia kviestis partnerį verslo pietų? Su keliomis sąlygomis galima: jei jis neišrankus, jei vaizdas pro langą jam bus svarbiau nei vaizdas lėkštėje. Jei norėsite pasišnekėti konfidencialiai – teks sėsti kitame salės gale (prie nevalyto lango), nes prie staliukų „su vaizdu“ sėdinčiųjų pašnekesiai puikiai girdimi. Tarkime, VŽ korespondentai ir jų svečiai nesunkiai galėjo išgirsti, ką prie gretimo staliuko apie alkoholio verslo reikalus kalbasi vieno didžiausių Lietuvos koncernų atstovai.
Elementari verslo logika lieptų puoselėti savo kūrinį. „Birštono seklytėlė“ metams bėgant prastėja. O gal jos šeimininkams ir taip pakanka svečių, ir – gražaus vaizdo pro langą.
Beatričė Laurinavičienė
„VŽ Savaitgalis“ informacija
