„Salero“ – smagi vieta pažįstamiems ir neskubantiems susibėgti (Vilnius)

Restoranėlis sostinės Trakų gatvėje tinka pasislėpti su artimais bendradarbiais ar draugiškais verslo partneriais. Su sąlyga, kad priešai ar konkurentai apie užeigą nežino arba neužsuks į ją tuo pat metu kaip ir jūs.

Šiais laikais žmogus nebežinai, ko tikėtis. Eini štai sekmadienį sostinės Pilies gatve Rotušės link. Pajunti besišypsančio jaunuolio žvilgsnį. Jaunuolio akys kažkodėl pasirodo keistai doros. Bet tu nusišypsai atsakomai – kaipgi kitaip? Ir štai jis prieina ir sako: „Noriu paklausti, kokios didžiausios šių laikų visuomenės problemos?“ „Sektantas“, – piktai ir netolerantiškai pagalvoju aš. O garsiai pabrėžiu, kad jo organizacijos požiūris man yra nepriimtinas, svetimas ir neteisingas. Tyraakis jaunuolis neatstoja, liepia apsigalvoti ir keistis, nes sugriausiu visuomenę. Kol aš garsiai reiškiu savo liberalų požiūrį į aplinką ir pasirinkimo teisę, pradeda burtis praeivių būrelis. Neprisidėjusi prie visuomenės saugojimo apsisuku ir nueinu. O juk šypsojosi į akis...

Einu savo keliu – iki Trakų gatvės baro/restorano „Salero“ – užduoties papietauti vietos. Atidarau duris, ir mano liberaliems įsitikinimams iškyla naujas iššūkis – ant minkštasuolio prieš barą sėdi tik megztuku ir ilgu rankšluosčiu apsigaubęs jaunuolis. Dabar jau aš nusišypsau į akis. „Keisti vyrai pasitaikė tą sekmadienio popietę“, – manau sau. Ir siauru takeliu pro barą ir minkštasuolį einu gilyn.

Patalpos – šarmingos
„Salero“ erdvės demonstruoja fantastiškas Vilniaus senamiesčio galimybes: viena siauroka salytė su trejetu stalų. Kairėje – erdvi salė su žemu, patogiu, bet jau užsėstu staliuku. Ant jo stovi kažkieno nešiojamas kompiuteris. Kiek toliau – žema arka, vedanti į dar vieną salytę. Ten ir einu. Palto pasikabinti nerandu kur, o vėl grįžti tolimą kelią iki durų su pusnuogiu jaunuoliu tingisi. Tad pasidedu šalia. Netrukus jo net prireikia pridengti žiemos orą į šoną pučiančiai ventiliacijos angai.

Be manojo, užimtas dar vienas staliukas. Prie jo trejetas merginų aptarinėja kultūros veikėjų ypatybes bei protines galias. Konkrečiai – popkultūros komentatoriaus, šmaikščiojo ponaičio Višinskio. Tyliai palinkiu jam sėkmės, nors pagal toną – daug gražių žodžių tą popietę neturėtų būti pasakyta. Merginos jam negailestingos.

Aiškiai nugirdus merginų pokalbį galime aptarti ir verslininkams kartais svarbų valgymo vietos konfidencialumo reikalavimą. Su juo čia prastai. Girdžiu viską, ko noriu ir ko nenoriu. Galiu tik džiaugtis, kad nesu p. Višinskis. Privatumo verslininkai nerastų ir gretimose salytėse. Vienoje minkštasuoliai susirėmę nugaromis, na, nebent užsakytum visą salę. Kitoje kietos kėdės sustatytos visai greta. Tad į „Salero“ galima ateiti tik garsiai ar tyliai, bet veikiau paskelbti, o ne aptarti. Vieta tiktų, tarkim, verslo laimėjimams neformaliai pažymėti. Kalbos gali padaryti įspūdį aplinkiniams.

Laukdama pietų kolegų skaitinėju iš baro priemenės atsineštą žurnalą, ir jau kramsnoju užsisakytą tapą (užkandį) iš keptų baklažanų su česnakiniu padažu. Čia su atodūsiu vėl pripažįstu savo mylimos ispanų virtuvės privalumus: visada gali sau vienas lengvai pasmaguriauti. Tapos čia kainuoja nuo 3 iki 22 Lt. Už pastarąją sumą gautumėt langustų, už maždaug 20 Lt – įvairiai apdorotų krevečių, už 9,50 – keptų aštuonkojukų (chopitos), o už 3 Lt – ispaniškos tortilijos (kiaušinienės) gabalėlį.

Manoji atsiėjo 6 Lt. Kaip baklažanų mėgėja galiu pažymėti – tikrai skanu. Iškart užsakau ir vyno – 30 Lt butelis, baltas, ispaniškas Felix Solis „Los Molinos“. Gaivus ir lengvas. Fone groja gana ritmiška, bet maloni muzika.

Sriuba su paslaptimi
Su pietautojais nutariame paragauti ispaniškų sriubų ir paelijos su jūros gerybėmis, vištiena ir daržovėmis. Kol pusvalandį laukiame sriubos, gurkšnojame vyną ir užkandžiaujame nuo mano tapos likusiomis bandelėmis. Nuoširdžiai tikimės, kad yra ko laukti. Ir diena tokia – sekmadienis, gal ne visi dirba visu pajėgumu. Ir štai sriubos, štai ir staigmena – viena iš jų šalta. Šaltos sriubos – nieko naujo ispaniškoje virtuvėje, tokių būna. Tačiau ji kaip tokia neaprašyta meniu. Pasvarstome – galėjome ir susiprasti, kad česnakinė sriuba su mėlynosiomis vynuogėmis ir migdolais būsianti šalta. Gal turėjom ne tik skaityti, bet ir pagalvoti. Nesvarbu, kad sekmadienis.

Kolegės užsisakyta krevečių sriuba buvo puiki. O štai maniškė svogūnų – ne. Per skysta ir be skonio.

Sriubas sudorojusios laukiam paelijos. Turim laiko vėl apie pusvalandį. Apsidairom, pasiklausom kalbų, pasikalbam. Tolumoje išgirstu šuns amsėjimą. Nors šunų nuoširdžiai bijau, vis tiek nueinu pasižiūrėti. Taip ir yra – vaikinas su rankšluosčiu aplink juosmenį dingęs, vietoj jo kitas su jį lydinčiu dideliu juodu šunimi. Jei užeičiau dabar iš lauko, tektų meiliai šypsotis ir kalbinti gyvūną.

Grįžtu, dar kiek palaukiam ir gaunam paeliją. Muzika pasikeičia į ramesnę, nauja padavėja pritemdo šviesas ir uždega žvakutes ant visų, kad ir neužimtų stalų. Pasijuntam labai jaukiai. Vidutinio dydžio keptuvėje (porcija dviem, 35 Lt) pūpso porelė tigrinių krevečių ir pulkelis mažesnių. Pealija tikrai skani. Ir su ja susidorojam greitai. Mūsų salė per tą laiką visiškai ištuštėja. Gretimoje – irgi ne ką gausiau, ir šunį išsivedė. Nors imk ir surenk konfidencialų verslo pokalbį. Bet, matyt, tikėtis, kad vieta bus tuščia, vis dėlto rizikinga. Todėl šnekam ne apie verslą. Dar paprašome paprastos juodos kavos. 3 Lt, labai gera. Sekmadienio popietė, kaip sakoma, įvyko.

Valgiaraštis – saikingas
Jei dar kartą atsiverstume valgiaraštį, sužinotume, kad salotos kainuoja 6-9 Lt, sriubos 4-9 Lt, tipiški ispaniški sumuštiniai – apie 5 Lt. Apie 20 rūšių tapų (3-22 Lt). Karštieji patiekalai kainuoja 15-24 Lt, paelja keturiems – 60 Lt. Desertų paskanauti galima maždaug už 5 Lt.

Vynų sąrašas užima porą lapų. Pigiausias 30 Lt/but., brangiausi – po 100 Lt. Baltieji, rausvieji, raudonieji, daugiausia – ispaniški. Taurė – po 7-12 Lt.

Valgiaraštis surašytas ispanų ir lietuvių kalbomis. Norite pašmaikštauti – atsiveskite angliakalbį.

„Salero“ labiausiai tinka neformaliems susitikimams. Gal čia būtų galima, kaip dabar įprasta, „stiprinti“ komandą, tiktų ir pietums su kolegomis. Bet ne konfidencialiam susitikimui su verslo partneriu. Na, nebent liberalių pažiūrų, artimu ir draugišku.

Beje, „Salero“ ispaniškai reiškia ne tik „ruską, sūrymą“, bet ir šarmingą gyvenimo būdą ar asmenį. „Saleroso“ sakoma apie tokį, kuris žino, kaip linksmai gyventi pačiam ir pralinksminti kitus. Druska beriama į maistą norint jam suteikti skonio. „Druskingas“ ispanams yra gyvenimo skonį jaučiantis ir teikiantis žmogus.


Jurgita Meškauskaitė
„Verslo žinios“, 2006 02 03
Meniu.lt archyvo nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>