Rojų jėgos aitvarams lietuviai atranda Brazilijoje

Šiltas ir drėgnas atogrąžų klimatas, negili žydra lagūna, 26 laipsnių vanduo, nuolatiniai į krantą pučiantys vėjai, platūs tušti paplūdimiai, rūpestinga lietuviškai kalbančių instruktorių globa, - jėgos aitvarus tokiomis sąlygomis išmoktų valdyti net meška. Taip juokauja į vieną įlankų Brazilijoje jau kurį laiką besiveržiantys tautiečiai. Prieš keletą savaičių iš ten sugrįžęs vilnietis verslininkas Mindaugas Juozaitis sako supratęs, kodėl mūsų šalyje pamišusiųjų dėl buriavimo jėgos aitvarais gretos nuolatos didėja.

Priima žemiečius
„Tai buvo sportinė kelionė“, - apibendrina vienu tikslu - išmokti aitvaru pažaboti vėją - ir į vieną vietą didžiausioje Pietų Amerikos valstybėje vykęs trisdešimtmetis verslininkas.

Vandens slidėmis ir motociklais vandens paviršių ne kartą skrodusį Mindaugą nauja sporto šaka sudomino buvęs kurso draugas teisininkas Andrius Uoka.

Bičiulių kelione rūpinosi bendrovė „Xpro“, valdanti Lietuvoje ekstremalaus sporto inventoriaus parduotuvių tinklą ir siūlanti instruktorių paslaugas. Būtent šios bendrovės įkūrėjai broliai Arnis ir Darius Mikelioniai prieš keletą metų įsikūrė Atlanto vandenyno skalaujamame žvejų kaimelyje Parakuru. Šioje Šiaurės Rytų Brazilijos pakrantėje jie rado idealias sąlygas pamėgtiesiems jėgos aitvarams.

„Arnis ir Darius nuo lietuviškos žiemos anksčiau pabėgdavo į Tenerifę. Tačiau dėl globalinio klimato atšilimo ten pasikeitė vėjai ir nuolat „kaituoti“ (angliškai „kite“ - aitvaras - aut. past.) tapo nebeįmanoma. Prieš trejus metus broliai išsikėlė į Braziliją, įsigijo dešimties kambariukų viešbutį. Jame dažniausiai ir apsistoja jėgos aitvarais susidomėję tautiečiai.

Beje, po viešbutį čia yra įkūrę ir lenkas, šveicaras, norvegas. Jie visi kviečiasi ir apgyvendina savo žemiečius. Šie viešbučiai ir apie 150 jėgos aitvarų bei burlenčių mėgėjų - vienintelė turizmo apraiška šioje vietovėje.

Vietiniai nekalba jokia kita kalba, išskyrus portugalų, laksto visur su šortukais ir marškinėliais, nepripažindami jokios kitos aprangos. O žvejai gaudo dviejų trijų metrų žuvis, jas parsigabena beveik tokio pat dydžio valtelėmis ir išdarinėja tiesiog krante“, - egzotišką apie 30 000 gyventojų turinčio kaimelio atmosferą mėgino apibūdinti M.Juozaitis.

Vietoj žadintuvo - asilų bliovimas
Iki valios prisiplaukioję lagūnoje vakarais lietuviai šturmuodavo miestelio centrą, kur kaskart išvysdavo nesibaigiančią šventę primenančių vaizdų.

„Nusileidus saulei, gyventojai išeina į centrinę miesto aikštę. Sėdi lauko kavinėse, kepa mėsą, valgo, bendrauja, klausosi braziliškos muzikos ir vietoje šoka.

Beje, šokančiųjų ten galima išvysti ir trečią valandą dienos. Brazilijoje labai populiaru džipais ar „bagiais“ (keturračiais atviro tipo sportiniais automobiliais) vežiotis dideles koncertines
kolonėles. Kai kuri nors mašina užsuka į paplūdimį ir įjungia muziką, po penkių minučių aplink jau būna susirinkę apie 100 šokančiųjų - vyksta „dieninė“ diskoteka", - tenykščiu gyvenimo būdu stebėjosi verslininkas.

Prie atsipalaidavusių brazilų atvykėliai įprato greitai. Užtat nervus patampydavo kiti šio
regiono gyventojai - bandos laisvėje dykinėjančių asilų. Šių gyvūnų populiacijos niekas nereguliuoja. Jų pilna visur: gatvėse, paplūdimiuose. „Naktimis jie it tyčia susirenka ant kelio ir nesitraukia, tad greitai važiuoti neįmanoma. O žmonių jie visiškai nebijo“, - juokėsi M.Juozaitis.

„Liūdniausia, kad šeštą ryto jie pradeda koncertuoti. Kad ir ką kištumeisi į ausis, miegoti nebeįmanoma“, - piktinosi A.Uoka.

Be ribojimų
Mindaugui čionykštis gamtovaizdis priminė ir Afrikos savaną, ir mūsų Kuršių neriją. Palmių, mangų ir kitų medžių oazes čia keičia neaprėpiamo dydžio ir ploto balto smėlio kopos. Jų reljefą nuolat koreguoja vėjai, taip pat džipais po jais safarius rengiantys iškylautojai. Kitaip nei mūsų nerijoje, kopų apsauga šiame regione nesirūpinama.

Išsinuomoję naują džipą, į kopas lietuviai leisdavosi bene kiekvieną dieną. Juo neužklimpdami užvažiuodavo į pačias viršūnes. Atostogas paįvairindavo ir ratuotomis kelionėmis po paplūdimius. Apie 100 metrų pločio tenykštį pajūrio ruožą dengia kietas smėlis, tad juo galima lėkti 100-120 kilometrų per valandą greičiu.

„Nuo vienos iki kitos gyvenvietės ten dažnai važiuojama paplūdimiais. Tai paprasčiau ir greičiau, o tokį eismą ribojančių draudimų nėra“, - aiškino M.Juozaitis.

It slidžiame kelyje
Pasak jo, vasaros ir žiemos sezonų kaita šiame Brazilijos regione nežymi. Sausį naktimis temperatūra siekia 25 laipsnius šilumos, dieną pakyla iki 30-34 laipsnių. Tačiau karščio nesijaučia, nes nuolat vėjuota.

Negūsingo nuolatinio vėjo, pučiančio maždaug 30 laipsnių kampu į krantą, greitis nuo birželio iki sausio vidutiniškai siekia 9-12 metrų per sekundę. Kitu metu jis gali susilpnėti iki 6 m/s. Tačiau toks vėjo stiprumas čia būna vidutiniškai 20 dienų per mėnesį. Taip pat šiuo laikotarpiu padažnėja lietūs. Vis dėlto dažniausiai lyja naktimis ir sportuojantiesiems lagūnoje krituliai didelės įtakos nedaro.

Gylis įlankoje siekia apie pusantro metro. „Jei būtų giliau, kiltų didžiulės bangos, jos trukdytų plaukti. Su specialia lenta, ant kurios vandens paviršiumi jėgos aitvarais vėją pažaboja sportininkai, dar galima peršokti metro aukščio bangas, o aukštesnių - jau ne“, - teigia teorinį ir praktinį šio sporto pradžiamokslį Brazilijoje išėjęs Mindaugas.

Iš pradžių M.Juozaičiui teko išmokti valdyti aitvarą, po to - ir stovėti ant plaukimo lentos. Draugai vyruką gyrė, - po trijų valandų treniruočių verslininkas iš Lietuvos jau čiuožė vandens paviršiumi. „Iš Arnio Mikelionio ir jo draugės Laimos gavau profesionalių pamokų. Jie pateikė aiškių ir kompetentingų instrukcijų, buvo suinteresuoti man perteikti kuo daugiau. Patekau į labai geras rankas“, - sako treneriams dėkingas M.Juozaitis.

Pasak jo, vien atletiškumo šiam sportui nepakanka. Reikia turėti gerą koordinaciją ir talpias smegenis, - vienu metu būtina aprėpti keletą dalykų: ir valdyti aitvarą, ir sekti, kur plauki.

„Sunkiausia buvo nepabūgti bangų ir kitų buriuotojų. Buvo pavojus susidurti, supinti 30 metrų ilgio aitvarų lynus. Jei „kaitas“, pagavęs vėją, pradeda suktis, žmogus tampa neįsivaizduojamos jėgos įkaitu. Ji pagauna, kelia ir sviedžia plaukiką kaip šapelį. Neatsakingai elgdamasis su aitvaru gali būti išmestas 20 metrų į viršų ir nutrenktas žemyn. Tačiau šis pavojus yra tolygus neatidžiam vairavimui slidžiame kelyje. Jei vairuosi užsimerkęs, kur nors būtinai atsitrenksi“, - riziką skriejant su jėgos aitvarais atskleidžia Mindaugas.

Kai stichija paklūsta
Naujokai iš viešbučio savininkų girdėjo pamokomą istoriją. Šią žiemą broliai Mikelioniai sulaukė Maskvoje gyvenančių lietuvių ir vieno baltarusio kompanijos. Pastarasis, stojęs prie aitvaro, tryško pasitikėjimu savimi. Tačiau neteisingai patraukė lynus, buvo iškeltas į viršų ir pratemptas per lauko restoranėlio kėdes, stalus, o aitvaras pakibo medžiuose. Daugiau šio žmogaus ekstremali veikla nebedomino.

Mindaugas rizikingų situacijų išvengė. „Stengiausi elgtis racionaliai“, - teigia verslininkas.

M.Juozaitis sako, kad jam dar labai toli iki jėgos aitvarų asų, kurie pagavę vėją pakyla iki 20 metrų aukščio ir vartydamiesi sugeba nuskrieti apie 100 metrų tolyn. „Naujokas nuo vandens atsiplėšia vos metrą, o atrodo, kad pavyko pasiekti visus dešimt“, - šypsosi mėnesį naujos pramogos ragavęs vilnietis.

„Kai pagauni vėją ir jį pažaboji, kai skrieji jo tempiamas per jūrą, šoki per bangas ir pasieki šiai oro srovei tolygų greitį, gali pasijusti valdąs gamtos stichiją“, - didžiausią palaimą po jėgos aitvaro sparnu apibendrino Mindaugas Juozaitis.

Ramunė Žukauskienė
Mindaugo Juozaičio ir Andriaus Uokos nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija