Po nepretenzinga išore – žinoma virtuvė (Kaunas)

Kauno sporto ir sveikatingumo centro „Ąžuolynas“ patalpose veikiantis restoranas „Servus“ iš pirmo žvilgsnio labiau panašus į kuklią kavinukę. Bet jo operatorius – tas pats, kaip ir vieno iš geriausių Kauno restoranų „Perkūno namai“.

Į Kauno restoraną  „Servus“ jūsų pakviestas ten nebuvęs verslo partneris iš pradžių gali sureaguoti keistai – mat vieta, kurioje restoranas įsikūręs, jam vargu ar pasirodys tinkama verslo klasės restoranui. Sporto ir sveikatingumo centras „Ąžuolynas“ yra neblogai žinomas Kaune, jis nėra iš pigiųjų, tačiau fizinė parengtis (fitnesas), treniruokliai ir panašūs dalykai asociacijų su dalykine aplinka nekelia.

Į „Ąžuolyno“ sveikatingumo centrą patenkama iš Vydūno alėjos – senojo Ąžuolyno pakraščiu Zoologijos sodo link einančios gatvės. Pravažiuoti pro šalį sunku, informacinė lenta – didelė. Čia – jau ne Kauno centras, nusmaigstytas pinigų už automobilių stovėjimą reikalaujančiais automatais, tad automobilį prie „Ąžuolyno“ galima pasistatyti nemokamai. Neišsigąskite lentelės „rezervuota“ – stovėjimo vietos skirtos klubo, taigi ir restorano lankytojams.

Restorano vidus taip pat gana kontrastingas. Jo interjero skiriamasis bruožas – kraštutinis minimalizmas. Siauro vagono tipo patalpoje viena eile išrikiuota 10 keturviečių staliukų. Visi stovi palei plačius langus, pro kuriuos atsiveria įspūdingas vaizdas į senąjį Ąžuolyną ir visai čia pat įrengtas teniso aikšteles. Jei norite žaidimą stebėti dar iš arčiau ir jei šilta, lauke, už lango, rikiuojasi dar viena staliukų eilė – galima įsikurti gryname ore. Ne pietų metu restoranas tuštokas, o jo „vagonas“ yra akligatvis. Tad jeigu įsitaisysite pačiame jo gale, galėsite jaustis visai konfidencialiai – pro šalį niekas nevaikščios ir į jūsų pasiskleistus ant stalo dokumentus nedirsčios. Atskiros salės restorane nėra.

Perkūno globoje
Informacija apie tai, kas yra „Servus“ operatorius, niekur nebado akių. Verta žinoti, kad tai – „Perkūno namai“, įmonė, netoliese nuo „Servus“ turinti vieną žinomiausių Kaune viešbutį ir savo virtuve pelnytai garsėjantį restoraną. „Perkūno namų“  braižą lengva aptikti kad ir bevartant „Servus“ valgiaraštį.Meniu pritaikytas prie sporto klubo lankytojų poreikių: nenustebkite jame radęs, tarkim, patiekalų su kreatinu, padedančiu auginti raumenų masę. Kai kurie patiekalai tiesiog ir vadinami kokių nors konkrečių salotų „SPA versijomis“. Bet čia rasite ir „neadaptuotų“ porą dešimčių pagrindinių patiekalų, kurių pats brangiausias kainuoja 20,80 Lt.

artome valgiaraštį, klausinėjame akimirksniu prie mūsų stalelio priėjusios padavėjos, kokio aštrumo vienas ar kitas kepsnys. Dėmesingai mus aptarnavusi mergina nuoširdžiai prisipažįsta, kad nežino, reikėtų paklausti barmeno. Ką gi, panašu, kad į Angliją ir Airiją plūstelėjęs padavėjų srautas juntamas ir čia. Sykiu pietaujantis kolega užsisako „Pasakiškų“ flamingo salotų (10 Lt): salotų lapeliai, kriaušės, apelsinai, mėlynųjų pelėsių sūris, karamelizuoti graikiški riešutai. Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti per daug saldu, bet saldumą labai vykusiai neutralizuoja alyvuogių aliejus su aguonomis.

Nicos salotos su tunu ir ančiuviais (12 Lt) labiau patiks aštresnių ir sūresnių patiekalų mėgėjams. Salotų lapeliai, fetos sūris, artišokai, saulėje džiovinti pomidorai, alyvuogės, sojų pupelės ir rauginti svogūnai. Jau iš sudedamųjų dalių sąrašo juntama virėjo klasė, belieka pridurti, kad valgyti ne mažiau malonu, kaip ir skaityti salotų aprašymą: vien saulėje džiovinti pomidorai žadina fantaziją ir kutena skonio receptorius dar prieš jų paragavus.

Pipirinis kiaulienos nugarinės kepsnys (16 Lt) – su „Modemos“ balzamo acto padažu, glazūruotomis morkomis ir šparaginėmis pupelėmis. Tai tas pats, apie kurio aštrumą padavėja nieko negalėjo pasakyti. Šiuo atveju galima vadovautis ir pavadinimu – patiekalas aštrus ir tinkamas būtent tokių patiekalų mėgėjui. Kolegai, vengiančiam aštrios virtuvės, nugarinės kepsnys lengvai užėmė kvapą. Bet ir jis sutiko, kad mėsa – reto minkštumo.

Brangiausias restorano patiekalas – jaučio išpjovos kepsniai „Tournedos“ (20,80 Lt) skirti pajėgiančiam suvalgyti daug. Mėsa marinuota su imbieru ir citrina, patiekiama su raudonojo vyno ir pievagrybių padažu. Ir – taip pat minkštutėlė.

Vynų nedaug
Gėrimų sąrašas taip pat adaptuotas, bet adaptuotas vykusiai. Tarkim, raudonojo ir baltojo vyno rūšių – vos po penketą, bet jie parinkti atsisakius kraštutinumų: nerasite čia „Baron d'Arignac“ tipo vyno, nėra ir kelis šimtus litų kainuojančiųjų. Bet sykiu tai nėra ir vadinamosios „masinės“ rūšys – tarkim, Čilės raudonasis „Baron Philippe Rothschild Caberne Savignon“ (150 ml – 9 Lt, 750 ml – 45 Lt) arba tiek pat kainuojantis baltasis „Baron Philippe Rothschild Chardonnay“. Nėra ir itin brangių stipriųjų gėrimų. Brendis „Gloria XO“ – 7 Lt už 40 ml, viskis „Grant's“ – 8 Lt už tiek pat.

Iš beveik dešimties restorano valgiaraštyje esančių desertų išsirinkome vaisių lėkštę su pelėsių sūriu (8,5 Lt) ir vyšnias su ledais (6 Lt). Jie atitiko „Perkūno virtuvės“ tradicijas – vaisių lėkštė nebuvo vien papjaustyti švieži kiviai ir ananasai, lėkštėje puikavosi ir maža konservuotųjų vaisių lėkštelė, o po ledais besislepiančios karštos vyšnios tarsi priminė kontrastą tarp interjero ir virtuvės, tai, kad po paprasta išore ne visada slepiasi toks pat turinys.

Vytautas Gaižauskas
„Verslo žinios“, 2006 06 16
 archyvo nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>