Pietūs gamtoje – ne vien prisiekusiems žvejams (Trakų raj.)

Važiuojant iš Vilniaus link Kauno, ties Vieviu, ženklas su žuvim, pakibusia ant kabliuko, kviečia mesti kelią dėl takelio. Pasiduodame ženklų magijai ir pavažiavę dar keletą kilometrų sukame į „Žvejų namų“ kiemą. Žvejosime upėtakius, mat kolegė, neseniai apsilankiusi toje įstaigoje, užtikrino, kad laimikis garantuotas.

Tokių žvejų „profesionalų“, nusiteikusių lengvai žūklei, apstu. Nors stovėjimo aikštelė erdvi, bet dar prieš atidarant restoraną čia surikiuota gal dešimt automobilių. Būsimi žvejai iš anksto rankas trina, laimikiu džiaugiasi. Kad nors meškerę kuris nedrąsiai trauktų. Ne! Viską mums duok, viską paruošk iš anksto.

Būtent dėl tos priežasties tikri žvejai į tokią pramogą žiūri iš aukšto. O netikri iš džiaugsmo klykia, kai užkimba upėtakis, sveriantis apie kilogramą, kartais ir daugiau.

Vienas, du... yra
Upėtakiai savo kabliuko laukia dviejuose tvenkiniuose. Pati žvejyba – trumpas procesas. Imi į rankas meškerę, lėkštutę konservuotų kukurūzų, krepšį žuviai dėti. Mauni kukurūzą ant kabliuko, švyst į vandenį, žuvis kapt, tu ją trūkt iš vandens. Viskas. Prisistato „Žvejų namų“ atstovas, kuolu kaukšteli žuviai per galvą. Tu išdidus imi laimikį, eini prie rūkyklos, išsirenki vieną iš kelių būdų, kaip žuvį išrūkyti, ir pėdini į kavinę laukti gerą pusvalandį, kol ką tik plaukiojusio padaro išklotinė bus pristatyta lėkštėje.

Beje, pirmiausia žuvys pasveriamos. Tuomet sužinai, kiek tau atsieis žūklė – už kilogramą gyvo svorio teks mokėti 30 Lt. Jei norėsit termiškai neapdorotą žuvį pasiimti namo, kainuos lygiai tiek pat. Be to, vešitės su visais viduriais – patys pasigavot, patys ir valykitės.

Žuvys, dar kartą žuvys
Restorano pavadinimas įspėja, kad mėsos mėgėjams čia bus striuka. Iš mėsos siūloma vos keletas patiekalų: šaltasis užkandis, kepti vištų sparneliai. Tačiau žuvų mėgėjai ras iš ko pasirinkti. Pagrindinis patiekalas – tas, kurį pasigavote. Jo belaukiant jau galima pradėti pratinti organizmą prie fosforo bombos.

Pavyzdžiui, karališka žuvienė (12 Lt). Porcija kone 400 g – paprašėme ją padalyti dviem. Tikrai ne per mažai, ir skanu.

Galima rinktis ir žuvų sultinį (4 Lt). Restorano atstovai pasakojo, jog prieškario Lietuvoje tokį pilstydavo į buteliukus ir pardavinėdavo vaistinėse kaip eliksyrą.

Žuvies pyragėlis (4 Lt) – kibinas, kimšte prikimštas žuvies. Didelis, storas ir skanus.

Nenorintieji šokti pagrindiniam patiekalui už akių ir užkandžiauti žuvimis, gali rinktis neutralių salotų: morkų (4 Lt), naminių (6 Lt) ar pikantiškų (10 Lt). Pastarosioms, beje, labai trūko česnako, taip pat ir keptai duonai (4 Lt). Praėjus geram pusvalandžiui pro langą pamatėme, kad padavėjas atbogina jau išrūkytą žuvį. Net ir išrankiausias gurmanas, ko gero, vargiai rastų prie ko prikibti. Puikiai sužaista prieskoniais, o pati žuvis – minkšta, apgobta rūkyklos dūmo dvelksmu.

Sunkiausia, kai pasieki stadiją: akys nori, rankos tiesiasi, bet skrandis pasako griežtą „ne“! Išeitis yra – nesuvalgytos žuvys bus jums supakuotos (už pakuotę – 0,5 Lt). Taigi ir namo tuščiomis negrįšite. Su laimikiu.

Sakoma, žuvis mėgsta plaukioti. Net ir skrandyje. Todėl atsargiai su alumi – suvalgius žuvies jis slysta ypač sklandžiai. Pasirinkti yra iš ko: „Švyturys“, „Kalnapilis“, „HBH“ (4 Lt). O tam vargšeliui, kuris įsijautusiuosius į žvejų vaidmenį turės parvežti namo, telieka tenkintis nealkoholiniu alumi. Anoks čia alus. Surogatas. Bet vis išeitis.

Stipriųjų gėrimų apstu: degtinė (3–10 Lt), romas (8–10 Lt), brendis (4–10 Lt), viskis (4–20 Lt).

Bet jie labiau tinka po darganotos rudeninės žvejybos ar žiemą. Jei gamta šiemet nepašykštės šalčio ir tvenkinius padengs ledu, „Žvejų namai“ kvies į poledinę žūklę. Meškerės, sakė restorano atstovai, jau ruošiamos.

„VŽ Savaitgaliui“ Aleksejus Žarnovskis, vienas iš „Žvejų namų“ bendrasavininkių, pasakojo, jog čia lankosi ne tik šeimynos ar kompanijos: verslininkai dažnai pasikviečia ir partnerių, ypač užsieniečių, norėdami ir nustebinti, ir kartu atsipalaiduoti. Žinoma, įprastų pietų trenktis į Trakų rajoną būtų pernelyg didelė prabanga – gaila laiko, tačiau jei norima kartu praleisti laisvalaikį, kodėl gi ne.

Juo labiau, kad ir aplinka gėdos nepadarys: rąstiniame name viskas įrengta kaimišku stiliumi, tačiau nepamiršta, jog žuviai valgyti reikalingi specialūs peiliai.

Aptarnavimas irgi neprastas. Padavėjas netrunka prišokti, paklausti, ar ko netrūksta. Ir suokalbiškai mirktelti atnešdamas dar vieną alaus, kad ta žuvis turėtų kur plaukioti.

Rasa Dževeckytė
Verslo žinios, 2005 11 04
„Žvejų namų“ nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>