Paskutinė Šuns metų provokacija: su keturkoju draugu į restoraną...

Nors Kiaulės metai pagal Rytų kalendorių prasidės tik vasario 18 dieną, per Naujuosius daugelis simboliškai atsisveikinome su rytietišku praėjusių metų simboliu – Šunimi. „Laisvalaikis“ ciuckių metus nusprendė palydėti savaip. Praėjusį penktadienį surengėme eksperimentą – nusprendėme patikrinti, ar per Šuns metus daugiau tolerancijos keturkojams žmonių draugams įgavo sostinės svetingumo įstaigos – kavinės, barai, restoranai.

Žygiui su šunimi išsirinkome labiausiai turistų pamėgtą Pilies gatvę. Eksperimento maršrutas taip pat vingiavo Didžiąja, Stiklių, Šv. Ignoto, o baigėsi sulig Totorių gatve. Ranką pridėję prie širdies galime tvirtinti: nepraleidome nė vienos pakeliui buvusios maitinimo įstaigos.

Įžengti vidun nemėginome tik ten, kur ant durų pastebėjome mūsų ketinimams prieštaraujantį įspėjimą – ženklą su perbrauktu šunimi.

Pasisvečiuoti su šunimi mėginome 24 vietose. Į vidų įsileido tik penkios. Tokį svetingumą patyrėme „Soprano“ ledainėje, kavinėje „Cafe de Paris“, užeigoje „Amatininkai“, kavinėje ir klube „Cozy“ bei restorane „Transilvanija“. Kitose taip pat nebuvome piktai sutikti, veikiau patyrėme personalo nuostabą ir išgąstį dėl šeimininkų ar svečių reakcijos ir itin daug smalsių lankytojų žvilgsnių...

Eksperimento dalyvės
Daiva STREPETKAITĖ (32 m.), vilnietė, veterinarijos gydytoja, Lietuvos kinologų draugijos administratorė parodoms, Lietuvos retriverių klubo iniciatorė ir atsakingoji sekretorė, šiuo metu
augina tris auksaspalvių retriverių veislės kales.

Iki „Laisvalaikio“ eksperimento Daiva su savo augintinėmis į Vilniaus maitinimo įstaigas įžengusi nebuvo, tačiau išgirdusi kvietimą dalyvauti tyrime sutiko iškart.

„Su retrivere Benina išmaišėme šalis aplink Lietuvą ir tolesnes. Tačiau su problema dėl šuns viešumoje susiduriame tik namie. Kuo toliau nuo sienos, tuo tolerancija šunims didėja. Su augintinėmis gerai jaučiuosi Lenkijoje, o Vokietijoje su šunimis eiti gali beveik bet kur,
ten niekam nesukelsi panikos, nepateksi į nesusipratimus. Užsienyje ne kartą svečiavomės lauko kavinėse. Prašyti dubenėlio šuniui net neprireikdavo – padavėjai patys skubėdavo pasiūlyti vandens. Tiesa, į restoranų vidų niekada nesiveržėme“, – patirtimi dalijosi moteris.

D. Strepetkaitė įsitikinusi: sprendimą, ar įsileisti svečius su keturkojais, turėtų priimti patys svetingumo įstaigų savininkai. Tokios taisyklės neturėtų būti nuleistos iš viršaus. Jei savininkas augintiniams tolerantiškas, tai turėtų parodyti ir savo versle. Daiva mano, kad restoranų savininkų ir šunų augintinių santykių šiltėjimas jau prasidėjo.

BENINA (Beni), 11 metų auksaspalvių retriverių kalė. Gimusi Lenkijoje, Lietuvoje – pirmoji šios veislės atstovė. Tai parodinis šuo: jos laimėjimų arsenale – galybė apdovanojimų, pelnytų tiek Lietuvos, tiek aplinkinių šalių renginiuose. Beni 11 kartų kandidatavo ir į tarptautines čempiones.

„Šios veislės kalės itin ramios. Su Benina niekuomet nebuvau patekusi į nemalonias situacijas. Tai didelis katinas, kuris beveik niekuomet nerodo balso. Lojant ją galima išgirsti tik sode, kur Beni laisvai laigo aptvertoje teritorijoje. Ši kalė pasižymi ypatinga kantrybe ir ištverme, kai ją operuoju, nedarau bendros narkozės – pakanka vietinės. Tokių šunų būna vienetai“, – augintinę charakterizuoja šeimininkė.

Pasak D. Strepetkaitės, iš trijų dabar auginamų kalių „Laisvalaikio“ eksperimentui Beni buvo tinkamiausia ir kaip labiausiai socializuotas šuo. Beni gyvena viename Vilniaus daugiabučiame name, ne kartą yra važiavusi traukiniais ir autobusais – lydėdavo šeimininkę į paskaitas Kaune. Yra dalyvavusi net Daivos kurso „cementovkėse“.

Eksperimentui tiko ir Beni reklaminė patirtis. Šį šunį pastarąjį sezoną galime išvysti vienoje TV3 reklaminėje užsklandoje. Į žygį po Vilniaus barus ir restoranus Beni leidosi pirmąsyk.

Specialisto komentaras
Nuomonę dėl keturkojų svečių maitinimo įstaigose paprašėme išdėstyti Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentės Evaldos ŠIŠKAUSKIENĖS:

– Su šunimis pagal šalies teisės aktus privalo įsileisti tik penkių žvaigždučių viešbučiai. Įsileisti ar ne kitur, palikta spręsti pačių įstaigų savininkams. Asociacijos mastu ši tema niekada nebuvo liesta.

Kai turėjau restoraną „Prie Parlameto“, dažnai sulaukdavome vieno šunimi vedino užsieniečio. Atėjęs jis kaskart atsiklausdavo leidimo, o jo šuo ramiai palįsdavo po stalu.

Nesu prieš šunis, bet manau, kad vaikščioti su keturkojais į restoranus neturėtų tapti tradicija. Juk yra žmonių, kurie yra alergiški šunims arba jų bijo, nes yra nuo jų nukentėję. Nežinau, ar jausčiausi saugi dėl vaiko tame restorane, į kurį kas nors atsivedė vilkinių šunų. O kur dar estetinis aspektas: šuo ir maistas vienoje vietoje – baisus dalykas.

Jei reikėtų balsuoti, įsileisti šunis ar ne, mano pritarimo sulauktų tik keletą salių turintys restoranai. Vienoje iš jų galėtų būti aptarnaujami ir keturkojų atsivedę svečiai. Tačiau jei tai būtų vienos salės ledainė, kur mėgsta lankytis vaikai, tikrai ištarčiau šunims „ne“.

Mūsų gyvūnų priežiūros kultūra vis dar nepakankamo lygio. Reikia tik įsivaizduoti, kas būtų, jei į restoraną vedinas bulterjeru užsuktų „intelekto nesužalotas“ asmuo...

Ramunės Čukauskienės ir Irmanto Sidaravičiaus fotoreportažas
Broniaus Talaikio nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija