Su tokiu pavadinimu daugelis gali nesutikti. Ypač tie, kurie, nekreipdami dėmesio į gana sunkų ir aikštingą prancūzų charakterį, iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo vieną gražiausių pasaulio miestų - Paryžių.
Na, o man rūpėjo ne tik dvasiniai dalykai ir kultūros vertybės, bet ir kur nusipirkti pusryčiams jogurto, kur sutikti malonių ir patrauklių prancūzų, su kuriais būtų įdomu paplepėti apie tikrąjį Paryžių.
Ne kartą įsitikinau, jog geriau už vietos gyventoją niekas apie šalį bei jos tradicijas nepapasakos. Tačiau Prancūzijoje susidūriau su problema - niekas laisvai nešneka angliškai! Net viešbutyje prašomas stiklinės karšto vandens administratorius atidarė šaldytuvą ir skėstelėjo rankomis apgailestaudamas, kad ledukų neturi... Antrą sykį kartodama prašymą ir jį iliustruodama gestais, pasijutau lyg pantomimos teatre, bet gavau ko prašiusi.
Vieną šiltą vakarą išvargusios po dienos vaikščiojimo su drauge Egle prisėdome Senos pakrantėje. Kadangi suoliukus buvo užėmusios besibučiuojančios porelės, o mudviem kojos linko nuo nuovargio, atsisėdome tiesiog ant pakrantės grindinio ir nugaras atrėmėme į akmeninę sieną.
Turėjome laiko, todėl ėmėme plepėti visokius niekus. Su Egle dažnai ginčijamės. Nuomonės nesutapo ir tąsyk. Buvau nusivylusi Paryžiumi dėl daugelio dalykų. Ypač dėl šokiruojančių kainų. Taip ir pasakiau draugei, pridurdama, jog jau sugalvojau pavadinimą būsimam rašiniui. Kai garsiai pasakiau, kad Paryžiuje nėra gražių vyrų ir parduotuvių, Eglė pasipiktino (manau, pasipiktinimą sukelsiu ir ne vienam skaitančiam, bet, atleiskite, tokia mano nuomonė). Po jos audringos kalbos apie vyrų grožį ir parduotuves savo nuomonės nepakeičiau (Eglė tikino, jog vaikštome po turistinį rajoną, kur ir neturi būti maisto prekių parduotuvių, nors pagal žemėlapį galiu teigti, kad apėjome net tuos gyvenamuosius kvartalus, kuriuose įžymybėmis bei į jas spoksančiais turistais nė iš tolo nedvelkia).
Norėdama numalšinti audrą, pasiūliau Eglei pažaisti - sėdime sau krantinėje, stebime vyrus ir kai tik ji pamato vertą dėmesio, iškart sako. Tuomet nuspręsime, kuri iš mūsų buvo teisi. Žaidimas pasirodė įdomus. Noriu atkreipti dėmesį į tai, jog vakaras buvo gražus, o mes sėdėjome Senos pakrantėje. Tai vieta, kur kas vakarą susirenka minios žmonių. Dauguma vaikšto be jokio tikslo, plepa ar bučiuojasi. Taigi per kelias valandas pro mus praėjo daugybė jaunų vyrukų. Kad ir kaip keista, Eglė vargais negalais minioje pastebėjo vieną vaikiną, kurį drąsiai galima priskirti prie neprastų vidutiniokų. Nežinau, ar tik mums taip nesisekė, ar sėkmė ginčijantis buvo mano pusėje, bet Eglė likusias poilsio dienas vengė gražių paryžiečių temos.
Nenoriu būti tokia kategoriška ir iki grabo lentos tvirtinti, kad visi prancūzai baisūs. Tiesiog tą dieną laimėjau ginčą ir įgijau tam tikrą moralinę teisę įdomiai pavadinti savo rašinį: "Paryžiuje nėra gražių vyrų ir parduotuvių".
Dėl parduotuvių galbūt ir nesu šimtu procentų teisi. Iš viešbučio administratoriaus pavyko išgauti, jog kiekviename rajone yra keletas nedidelių maisto prekių parduotuvių, kuriose kainos 5-6 kartus didesnės nei priemiesčiuose įsikūrusiuose prekybos centruose. Netoli viešbučio buvo parduotuvė, kurioje iki 22 val. galėjai nusipirkti gėrimų ar pagrindinių maisto produktų. Už limonadą, kuris Lietuvoje kainuoja ne daugiau kaip 1,5 lito, joje mokėjome 3,1 euro. Tiesa, už kelių metro stotelių nuo viešbučio pavyko rasti kiek didesnį prekybos centrą, kuriame, dėkui Dievui, už sulčių litrą tesumokėjau pusę euro. Ir raudonasis sausas stalo vynas čia kainavo nuo 1,5 iki 8 eurų.
Kaip supratote, vykstant į Paryžių reikia pasiimti ne pustuštę piniginę. Už viską ir visur ten reikia mokėti.
Išliejusi labiausiai susikaupusius įspūdžius, galiu papasakoti apie kainas bei kitus svarbius dalykus. Į Paryžių galima nukakti ne tik turistiniu autobusu, bet ir lėktuvu. Yra kelionių agentūrų, kuriose gali užsisakyti turistinį komplektą - lėktuvo bilietą ir viešbutį. Visu kitu teks pasirūpinti pačiam.
Skrydis „Lietuvos avialinijų“ lėktuvu. Leidžiamasi Šarlio de Golio oro uoste. Iš jo greičiausias, patogiausias ir pigiausias būdas pasiekti Paryžių - greitasis metro (RER). Į vieną pusę bilietas kainuoja beveik 8 eurus. Todėl su Egle nusprendėme įsigyti 5 dienų pasą "Paris Visite", kuris kainavo apie 60 eurų, bet suteikė teisę važiuoti visomis viešojo transporto priemonėmis - metro, RER, traukiniais, autobusais iki tam tikros vietovės. Kadangi į šią zoną pakliūva visos mieste ir priemiestyje esančios įžymybės, neabejojome pasielgusios teisingai. Be to, jei būsite trumpiau, galite pirkti vienos arba trijų dienų pasą. Yra ir ilgesnio galiojimo „Paris Visite“. Atėję prie RER kasų, pamatysite lentelę su kainomis. Ten paprašykite ir žemėlapio. Jame rasite smulkų miesto planą su įžymybėmis, o kitoje pusėje - visų tipų transporto priemonių maršrutų planus. Tai labai patogu, nes nereikia nešiotis kelių žemėlapių. Jie nemokamai dalijami visose kasose.
Dauguma viešbučių, kuriuos siūlo Lietuvos kelionių agentūros, yra miesto centre. Mūsiškis vadinosi „Derby Elysees hotel“. Agentūroje gavome nurodymus, kaip iki jo nusigauti - kokios metro ir autobusų stotelės yra netoliese.
Vaizdai, kuriuos mačiau pro greitojo traukinio langą, žavėjo. Kai pasiekiau viešbutį, dar aiškiau pajutau prancūzišką dvasią. „Derby Elysees hotel“ aplinka, tiksliau - vidus, šiek tiek pralinksmino. Viešbutukas buvo mažas: siaurutė laiptinė, nedideli kambariukai, o į liftą (tokio anksčiau niekur nebuvau mačiusi) vos tilpau su kuklia kuprine.
Viešbutyje gaudavome pusryčius. Įpratusios, jog net užsisakius kontinentinius pusryčius galioja savitarnos sistema, atėjusios ryte į vestibiulį, kur pusryčiaujama, ir nieko neradusios nustebome. Prie baro pamatėme padėtus padėklus. Drąsiai juos pasiėmėme, taip pat pasiėmėme po dvi džemo pakuotes, tik staiga mūsų savivalę nutraukė administratorius. Jis pasiūlė atsisėsti ir pats mus aptarnavo. Džemų iš mūsų neatėmė, bet kitą dieną supratome, jog per pusryčius viskas griežtai normuota: vienas kruasanas, baltos duonos riekelė, džemas, sviesto gabaliukas ir kava arba šokoladas. Tad besitikintieji pavalgyti sočius pusryčius bus nuvilti. Ir kiekvieną rytą tas pats. Jokios kiaušinienės ar pieniškų dešrelių.
Tai tik dalis to, ką norėjau papasakoti apie Paryžių. Kituose „Laisvalaikio“ numeriuose ieškokite mūsų su Egle įspūdžių iš pasivaikščiojimų po muziejus, kavines ir kelionę namo. Tai, ką mudviem teko patirti, gali nutikti tik Prancūzijoje. Todėl, manau, karčios mūsų pamokos padės jums išvengti nemalonumų lankant grožiu užburiantį Paryžių.
Kristina Kučinskaitė
Kristinos Kučinskaitės nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija:
http://laisvalaikis.meniu.lt
