Išpūstos kainos
Paryžiuje patekau į dviprasmišką situaciją: nuotaika keitėsi kas penkias minutes. Ir ypač todėl, kad jaučiausi taip, lyg mane nuolatos apgaudinėtų, o aš neturėčiau jėgų sukčiui į akis išrėžti teisybės.
Na, įsivaizduokite turistus, visą dieną pravaikščiojusius po žymiausias miesto vietas ir neturinčius galimybės pavakarieniauti viešbutyje. Tokios buvome ir mes su drauge Egle, savaitei nusprendusios apsistoti Paryžiuje. Tuomet net neįsivaizdavau, kokie išgyvenimai manęs laukia. Ir tik praleidusi Prancūzijos sostinėje kelias dienas supratau, kodėl kai kurie Lietuvos dizaineriai, gaunantys už sukurtą suknelę dešimtimis tūkstančių dolerių, šį miestą taip dievina. Juk taip svarbu jaustis ypatingam, kai aplink didžiulis būrys žmonių taip nesijaučia!
Vykstantiems į Paryžių pasižmonėti pirmiausia patariu nepamiršti pigių, bet gana skanių lietuviškų konservų. Jie ypač praverčia tuo metu, kai eilinis lietuvis užsuka į bet kurį Paryžiaus barą. Sutikite - 8 eurai už svogūnų sriubą yra gal kiek didoka kaina. Netgi jei gauni atlyginimą didesnį nei du mūsiški minimumai. Vienintelis dalykas, kuriam dar gali ryžtis, tai kompleksiniai pietūs, kurie mažiausiai kainuoja 10 eurų.
Populiarios yra greito maisto užkandinės - nusipirkai kažką panašaus į mėsainį už 3,5 euro ir gali suvalgyti ištiesęs pavargusias kojas prie fontano.
Amerikoje gyvenanti ir kartu su manimi į Paryžių išsiruošusi Eglė bandė raminti ir švelninti mane ištikusį kainų šoką. Bet tik tuomet, kai „McDonald's“ restorane už mėsainį jai teko pakloti 5 eurus, Eglė pripažino, jog kalbos apie išpūstas kainas Paryžiuje yra gana pagrįstos.
Todėl, galite šaipytis, bet aš geriausiai jaučiausi krimsdama tą pusiau mėsainį ir mirkydama kojas šaltame fontano vandenyje. Tik tokioje vietoje nebelikdavo minčių apie tai, kad prancūzai kėsinasi nudirti tavo vienintelę odą.
Lupikaujama net kapinėse
Blogą nuotaiką dar labiau sustiprino vienoje parduotuvėje pamatyti tunisietiški suvenyrai. Niekaip negalėjau suvokti, kokio chamiškumo turi būti žmogus, drįstantis kelis litus kainuojantį puoduką su kupranugariu pardavinėti po 20 eurų! Tik tada į galvą atėjo antra mintis - jog Paryžius yra puikus miestas lupikautojams, už niekniekį užsiprašantiems nemažo atlyginimo. Gerai bent tiek, kad suvenyrų pardavėjai gatvėse nebuvo tokie įžūlūs ir visokias smulkmenas, paprastai vežamas namiškiams ir vėliau be reikalo dulkančias lentynose, pardavinėjo po 2-5 eurus.
Visiškai iš pusiausvyros išvedė garsiausių Paryžiaus Per Lašezo kapinių prižiūrėtoja. Dar prieš aplankydamos kompozitoriaus Žoržo Bizė, rašytojo Onore Balzako, dainininkės Editos Piaf, roko muzikanto Džimio Morisono, rašytojo Oskaro Vaildo, operos vokalistės Marijos Kalas bei daugelio kitų įžymybių amžinojo poilsio vietą, žinojome, jog Per Lašezas yra tarsi miestas mieste, kuriame susigaudyti padeda tik specialus žemėlapis, nemokamai dalijamas prižiūrėtojų. Mus perspėjo, jog užrašu, kad žemėlapių nėra, netikėtume ir būtinai paprašytume. Taip ir padarėme. Tamsiaodė prižiūrėtoja apsimetė, jog mūsų negirdi. Klausimą teko pakartoti bent tris kartus. Tuomet galvą nuo kažkokios rašliavos pakėlusi moteris burbtelėjo – „Žemėlapių prašykite kavinėje“. Paprašėme. Ir gavome. Tik teko pakloti 2 eurus. Grįždamos prie pagrindinių vartų pamatėme dar vieną prižiūrėtoją, kuri turistus pasivesdavo truputį į gatvę, iš striukės skverno išsitraukdavo žemėlapį, o už tai gaudavo... 2 eurus! Būtent tuomet įsitikinau, jog daugumai prancūzų nėra nieko švento! Versliuką daryti prie pat kapinių - argi čia nusikaltimas?
Kelionę pradėti Sena
Nepaisant visų blogybių, Paryžių bent kartą gyvenime verta pamatyti. Ekskursiją po miestą geriausia pradėti nuo plaukimo Sena. Netoli upės vaikštantiems žmonėms yra dalijami nuolaidų bukletai. Jų patartina neišmesti. Sumanius plaukti ir bukletą padavus kasoje, malonumas kainuos ne 10, o 9 eurus. Plaukiama yra nuo Notr Damo katedros iki Eifelio bokšto. Praplaukiama net 16 iš daugiau nei 30 Paryžiaus tiltų. Gidė laive informaciją skelbia keliomis kalbomis, tačiau turėti žemėlapį po ranka pravartu - priešingu atveju vargiai suprasite, pro kokias įžymybes praplaukiate.
Antroji vieta - Luvras. Jame yra garsusis Monos Lizos paveikslas bei karališkieji apartamentai. Jei ne itin domitės daile, dvi valandas žingsniuoti link Monos Lizos nepatartina. Na, nebent turite laiko ir noro. Tačiau visas grožis atsiveria karališkuosiuose apartamentuose.
Prie pat Luvro yra viena iš trijų arkų - tai mažoji arka. Už jos - gražiausias Paryžiaus sodas. Aplink fontanėlius sudėliotos kėdės, kur atsikvėpti sugalvoja ne vienas praeivis. O vandenyje - būriai skanėstų laukiančių paukščių. Jų visur daug. Ypač balandžių.
Pasibaigus parkui - nepaprastai graži Konkordo aikštė su obelisku. Iškart už jų - Eliziejaus laukai. Ne pirmą kartą susiduriu su nuomone, jog Eliziejaus laukai yra kažkas įstabaus. Dabar tai - plati gatvė. Abiejose jos pusėse gausu prabangių parduotuvių. Gatvė apsodinta medžiais, kurių priežiūrai, matyti, skiriama nemažai lėšų. Eliziejaus laukus vainikuoja Triumfo arka. Apžiūrėti ją iš išorės nekainuoja nieko. Bet užlipti ant arkos ar pamatyti jos muziejų galima už 10 eurų. Jei geras oras, nuo Triumfo arkos puikiai matyti trečioji arka - Defanso. Tai modernus kūrinys, pastatytas naujame Defanso rajone.
Po to vėl vertėtų grįžti į Luvrą. Jeigu pasuktume ne mažosios arkos pusėn, o priešinga kryptimi, atsidurtume Paryžiaus širdyje - saloje, kurir dabar išlikusi įstabaus grožio Notr Damo katedra. Beje, čia yra ir barų gatvė, ir daugybė parduotuvių. Taip pat prekybos centras, nuo kurio stogo atsiveria puiki bei nemokama Paryžiaus panorama. Ja pasigėrėti galima ir nuo „Tour Montparnasse“ centro ar Monmartro kalno. Žinoma, lankantis Eifelio bokšte visas Paryžius taip pat kaip ant delno. Beje, į Eifelio bokštą galima pasikelti liftu arba pėsčiomis. Už 3,5 euro žmogus nuosavomis kojomis gali pasikelti iki antrojo bokšto aukšto. Už daugiau nei 7 eurus čia jį užkels liftas, o už 10 eurų patenkama į pačią bokšto viršūnę.
Bent vieną vakarą vertėtų paskirti rajonui, kuriame yra Mulen Ružas. Įėjimas į jį, tiesa, kainuoja apie 100 eurų, todėl daugelis gėrisi Paryžiaus įžymybe iš lauko. Aplink raudonąjį malūną gausu sekso prekių parduotuvių ir striptizo barų. Netoli yra nedidelis raudonųjų žibintų kvartalas. Visa tai suaktyvėja vakarop. Na, o dieną nuo Mulen Ružo reikėtų pasukti į Monmartro kalną, ant kurio karaliauja Paryžiaus menininkai. Čia piešiami portretai, parduodami saldūs paryžietiški vaizdeliai. Gyvenimas ant kalno virte verda.
Vyrauja prancūzų kalba
Per visą viešnagės Paryžiuje laiką sutikau nedaug žmonių, kalbančių angliškai. Visi, kurie iš išvaizdos priminė turistus ir ėjo į tas vietas, kur mes su Egle, šnekėjo prancūziškai. Mes nusprendėme, jog į sostinę pasižvalgyti suvažiuoja patys prancūzai. Svečių kraštų žmonių čia nedaug.
Sakoma, jog Paryžius – meilės miestas. Gal dėl to, kad išvažiavome dviese su drauge, aplink matėme vien poreles - susikabinusias už rankų, vaikštančias Senos pakrantėmis, gulinčias prie upės įkurtame pseudopliaže, besibučiuojančias. O gal vis dėlto tas meilės miesto pavadinimas įpareigoja jame apsilankančius ir šie ima elgtis itin meiliai savo partnerio atžvilgiu? Į šį klausimą atsakyti sunku. Bet kad Paryžius turi savo aurą, tas tiesa. Ji gerokai stipresnė nei kituose Europos miestuose.
Gal ir aš būčiau įsimylėjusi Paryžių, jei ne paskutinė diena - košmariška kelionės į oro uostą diena. Bet... apie tai kitą savaitę.
Kristina Kučinskaitė
Kristinos Kučinskaitės nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija:
http://laisvalaikis.meniu.lt
