Greta sodybos nėra stulbinamų gamtos perlų, tačiau malonų poilsį garantuoja šaltiniais girdomas tvenkinukas ir pabrėžtina ramybė.
Svečiuosna pas p. Ireną nukakti nesudėtinga, mat pakeliui šventieji pamoja ir lyg pasakoje teisingu keliu nuveda. Taigi plento Kaunas-Šakiai pašonėje įsikūrusi Lekėčių gyvenvietė, apie kurią iš Kauno važiuojančius vairuotojus įspėja nurodomasis kelio ženklas – iki Lekėčių liko 1 km. Greta pastarojo ženklo styro kitas, sufleruojantis, jog iki kaimo turizmo sodybos dar reiks važiuoti 3 km. Pasukus vairą dešinėn ir įvažiavus į miestelį svečius pasitinka rūsti šv. Kazimiero skulptūra, kurią palydėjus kelias išsišakoja. Vėl į dešinę – ir prie smėlio spalvos medinės bažnytėlės dar vienas oficialus kaimo turizmo kelio ženklas – namelis nusako, jog iki tikslo beliko vos 800 m.
Netrukus prie dar vieno šventojo skulptūros kelias išsišakoja: šiukštu, nesukti automobilio į kairę, mat pateksite ne į kaimo, bet į amžinojo poilsio vietą.
Pasak šeimininkės, kelias į sodybą visuomet važiuojamas: „Net ir užpraeitą žiemą, kai buvo užsnigtos visos sodybos, mes valėme kelią“.
Namo vietoje ankščiau kerotasi brūzgynų, o kur dabar telkšo tvenkinėlis, būta arklidžių. Namas pastatytas prieš maždaug dešimtmetį, ir 2000 m. šeimininkai sugalvojo šią tykią Lekėčių vietą paversti kaimo turizmo sodyba. Pasak p. Irenos, ruošiant namą turistų reikmėms reikėjo supirkti patalynės, indų, vieną kitą lovą ir televizorių, aptvarkyti aplinką. Ši investicija smulkmenoms atsiėjo apie 60 000 Lt.
Kaip sako šeimininkė, ketverius metus gyvuojantis verslas pats save išlaiko, o gautos pajamos nuolat reinvestuojamos.
Ramybė gervėms šokant
Visas Marijampolės apskrities kaimo turizmo sodybas būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Iš pastarųjų p. Monkevičienės valda yra kone geriausiai pritaikyta turizmui, įvertinta keturiais gandrais - viešbučių žvaigždučių atitikmenimis.
Tiesa, už kelių kilometrų, greta Kriūkų gyvenvietės, rymo Virginijos Martišienės moderni sodyba vienkiemis, įrengta dar Antano Sniečkaus, buvusio Lietuvos komunistų partijos vadovo, medžioklės namelyje. Ši gali kažkiek prilygti Lekėčių sodybai. Arba net pralenkti, mat prie pat p. Martišienės namelio telkšo 3,4 ha ploto tvenkinys. Kaimynė p. Monkevičienė pritaria, kad tvenkinio prie jos sodybos išties trūksta.
„Už 800 m yra ežeras, girdomas šaltinių, kaip ir mūsų tvenkinėlis. Tačiau svečiams jis per toli. Žmonės nori, kad sodyba būtų netoli Kauno, vidury miško ir dar prie ežero“, – sako p. Irena.
Tačiau ji kaipmat puola vardyti sodybos privalumus: šia tvyro pabrėžtina ramybė ir švarus oras, nes aplink neplėtojama jokia pramonė. Atvėrus vartelius galima nukulniuoti iki sauso miško, kurį p. Monkevičienė vadina „parku, rekreacine zona“, ir jame pauogauti ar pagrybauti. Šalimuose laukuose svečių akis šokio pakvies gracingi gervių poravimosi ritualai.
„Turime ir arkliuką, bet jis nepopuliarus. Svečiams vos dukart per ketverius metus reikėjo dviračių po apylinkes pasivažinėti. Poilsiautojai kartais užklysta ir į senovines kapinaites. Atvykę istorikai nustatė, kad jose žmonės laidoti ratu – ši tradicija būdinga XVI a.“, – pasakoja p. Monkevičienė.
Šioje tykioje vietoje para poilsio vienam asmeniui kainuoja 40 Lt, o visą dešimties vietų sodybą su pirtele šeimininkė perleistų už 800 Lt.
Nei žvyno, nei uodegos
Beje, vis dėlto negalima teigti, kad šalia Lekėčių sodybos nėra jokio vandens telkinio. Yra, ir netgi gan neįprastas. 30 m ilgio ir 17 m tvenkinėlis liūliuoja ant kalvos ir, regis, užtektų iškasti griovelį, kad visas vanduo nutekėtų papėdėn. Šeimininkė tikina, kad tvenkinėlis vasarą užželia įvairiaspalvėm lelijom ir traukte traukia užmesti meškerę.
„Sykį sodyboje buvo švenčiamos kuklios vestuvės, dalyvavo tik 12 žmonių. 6 valandą ryto atsikėlęs jaunikis sugavo karpį ir atnešė visiems parodyti laimikį. Tuomet svečiai sukilo ir subėgo žvejoti, tačiau nieko nepagavo, nes kilęs triukšmas išgąsdino žuvis“, – šypsosi p. Monkevičienė. Žuvys nekibdamos tarsi tyliu protestu pabrėžia sodybos statusą: čia turinti būti absoliuti ramybė.
Jeigu vyrai pagauna žuvų, sodybos šeimininkė mielai jas paruoš ir iškeps.
„Kai jaunikis pagavo žuvį, prieš kepant paleido ją į kubilą. Deja, po to mes jos neradome. Nežinia, ar iššoko, ar katinai nusitempė“, – atsimena šeimininkė. Bet ir nepagavusiems žuvų klientams p. Monkevičienė paruoštų lietuviško kugelio su kiaulės koja, iškepto gremėzdiškoje senovinėje krosnyje. Savaime suprantama, už tam tikrą mokestį. Kalbėdama apie valgius ji priduria, kad užsieniečiams maitinimas yra įprastas dalykas, o lietuviai mieliau atsiveža savų valgių.
Marijus Širvinskas
„VŽ Savaitgalis“ informacija
