Nuo populiaraus valgio iki delikateso (svetur)

Senais laikais, kai žuvies būdavo daug, o gyvenimas sunkus, Danijos salose ir pakrantėse gyvenusių žmonių pagrindinis maistas buvo ungurys. Ungurius valgė tiek turtingieji šalies gyventojai, tiek ir vargšai. Unguriai tuomet buvo pigūs, o dėl jų kainos būdavo susitariama dar prieš išvykstant į naktinę žūklę. Tai buvo laikai, kai į žvejų tinklus suplaukdavo tūkstančiai ungurių. Dar ir šiais laikais Limfiordo (Limfjord) pakrantėse unguriai gaudomi, tačiau jau ne tokiais kiekiais, nes moderni žvejybos įranga pražudo ungurių jauniklius.

Šiandien ungurys Danijoje jau nėra tik populiarus patiekalas, šios žuvies valgiai – tikri delikatesai. Nors kaip ir senais laikais, skirtingiems žmonėms ši žuvis sukelia skirtingus jausmus. Vieni tiesiog mėgaujasi puikiu virto, kepto ar rūkyto ungurio skoniu, kitiems ungurys dėl savo panašumo į gyvatę kelia antipatiją. Senovėje buvo manoma, kad ungurys yra nuodingas ir minta nuskendusiais jūreiviais. Iš tiesų ungurio kraujyje aptinkama medžiagos, panašios į gyvatės nuodus, tačiau pakaitinus ji dingsta. Ungurys užima svarbią vietą danų mituose ir pasakose.

Šiuo metu ungurys yra gana brangi žuvis, tačiau tikrieji gurmanai moka ir nemažus pinigus už valgius iš ungurio. Skaniausias danams yra rūkytas ungurys. Labai populiaru šaltą rūkytą ungurį patiekti nuluptą, supjaustytą gabalais su kiaušiniu ir rugine duona arba su žaliomis salotomis, pagardintą aliejumi, actu, garstyčiomis ir nevirtu kiaušinio tryniu.

Danijos kulinarai žino daugybę ungurio gaminimo receptų, išlikusių nuo seniausių laikų. Bene didžiausias delikatesas yra alekage (ungurio paplotėliai) arba alebrod (ungurio duona), kuri buvo visai atsitiktinai iškepta įspaudus lengvai pasūdytą šviežią ungurį į tešlą. Gaminant ungurį sviesto, grietinės ar kitų riebalų naudoti nebereikia, nes gaminamas ungurys išskiria nemažai savų riebalų.

Parengta pagal „Culinaria European Specialties“
Meniu.lt informacija
Interneto archyvo nuotrauka