Nerimstančios aistros dėl E raidės

Papildomi maisto priedai, žymimi E raide, reiškiantys įvairias maisto gamyboje vartojamas medžiagas, netruko apaugti mitais ir virsti tiek vartotojų, tiek gamintojų baubais.

Sovietmečiu maistas nespėdavo sugesti, nes jo trūko, jis buvo parduodamas normuotai ir žmonės jį graibstyte išgraibstydavo. Dabar rinka perpildyta, tad gamintojai turi taikytis prie pasikeitusių sąlygų: stengtis suteikti gražesnę prekinę išvaizdą, pailginti tinkamumo vartoti laiką, - tam ir reikalingi maisto priedai,- taip populiariai E raidžių gausą maisto produktų etiketėse paaiškino vienos Vakarų Lietuvoje veikiančios žuvų perdirbimo įmonės vyriausioji technologė. Ji atkreipė dėmesį, kad po E raide dažnai slepiasi nuo seno mūsų senelių vartota viena ar kita natūrali medžiaga: pvz., obuolių, acto ar citrinų rūgštis. Tačiau dėl švietimo stokos visi E raide žymimi maisto priedai visuomenėje nejučia buvo pradėti tapatinti su sintetiniais cheminiais junginiais, kurie kartais išties gali būti pavojingi sveikatai.

Priedai – įvairūs
„Maisto priedai nėra tik konservantai, kaip kartais supranta vartotojai, - atkreipia dėmesį Respublikinio mitybos centro Higieninės ekspertizės skyriuje dirbanti dr. Roma Adomaitytė. - Visus E raidėmis žymimus maisto priedus laikyti konservantais žmonės tikriausiai pradėjo dėl informacijos stygiaus: kad konservantas yra maisto priedas - suprato, o kad koks nors pektinas taip pat yra maisto priedas - ir į galvą neatėjo.“

Europos Sąjungoje (ES) leidžiama vartoti 320 maisto priedų, kurie pagal savo funkciją skirstomi į 27 grupes: stabilizatorius, emulsiklius, tirštiklius, antioksidatorius, konservantus, rūgštingumą reguliuojančias medžiagas ir kt. „Pavyzdžiui, iš indelio produktą padedančios išstumti dujos, naudojamos purškiamosios grietinėlės flakonuose, irgi yra maisto priedas, žymimas E raide,
bet jos produkto niekaip neveikia, tik padeda jį naudoti“, - sako p. Adomaitytė.

Šiek tiek mažiau kaip pusės iš 320 maisto priedų leidžiama dėti į maistą tiek kiek reikia, laikantis vadinamojo quantum satis principo. Tai citrinų rūgštis, pektinai ir daugelis kitų iš natūralių žaliavų gaminamų priedų. Didžiausių leidžiamų jų kiekių įstatymai nereglamentuoja.

Pašnekovė patikino, kad maisto priedai į gaminius dedami technologiniais tikslais, nedideliais kiekiais ir tik tada, kai jų reikia. Tą patį tvirtino ir kalbinta 10 m. veikiančios įmonės vyriausioji technologė: pasak jos, įmonė į žuvų produktus deda tik iki pusės didžiausio leistino maisto priedų kiekio.

Galimybė sukčiauti yra
Specialistės atkreipė dėmesį, kad kai kuriais atvejais gamintojui ekonominiu požiūriu labiau apsimoka vartoti maisto priedus nei natūralias medžiagas. Akivaizdus pavyzdys, pasak Lietuvos vartotojų instituto ekspertės Rasos Kudirkaitės, yra gaivieji gėrimai: dirbtiniai saldikliai gerokai pigesni už natūralų cukrų ir saldesni kelis šimtus kartų. „Jie neturi energinės vertės, tik tenkina skoninius pojūčius, tačiau viršijus leistiną paros dozę gali būti kenksmingi vaikų sveikatai“, - atkreipė dėmesį ekspertė.

To paties instituto vadovė dr. Zita Čeponytė pažymėjo, kad neigiamas vartotojo požiūris į konservantus kartais verčia gudrauti gamintojus, ir šie ant kai kurių produktų ima rašyti „Be konservantų“. Taip vartotojų susikurti baubai padeda atsirasti naujam reiškiniui - nesąžiningai konkurencijai, nes tuose produktuose, pavyzdžiui, kai kuriuose duonos, pieno gaminiuose, konservantų paprasčiausiai negali būti.

Nors Lietuvoje dar neteko girdėti pranešimų apie gamintojų piktnaudžiavimą maisto priedais, anonimiškai interviu davusi vyriausioji technologė sakė tikrai įtarianti kai kuriuose konkurentus nesąžiningumu. „Dažnai mažesni gamintojai, norėdami apgauti E raidžių bijantį vartotoją, etiketėje paprasčiausiai nenurodo įdėtų maisto priedų, ypač konservantų, pailginančių tinkamumo vartoti terminą. Bet juk specialistui pažiūrėjus į tokį produktą iš karto viskas aišku“, - teigė trisdešimt metų šį darbą dirbanti pašnekovė.

Dėl tos priežasties ji sakė niekada neperkanti mažose įmonėlėse pagaminto maisto, nes esą neaišku, kokiomis sąlygomis jis buvęs ruoštas. „Didesni gamintojai, įdiegę europines kokybės sistemas, kurios įmonėms kainuoja nemažus pinigus, niekada nerizikuotų netinkamai vartoti maisto priedų“, - įsitikinusi vyriausioji technologė.

„Atsekti, ar gamintojas nenutyli kai kurių maisto produkte vartojamų priedų, galima pagal produkto tinkamumo vartoti terminą. Jeigu žinome, kad produktas genda greitai, o etiketėje nurodyta, jog tinka vartoti kelias ar keliolika parų, kyla įtarimų“, - teigė ekspertė p. Kudirkaitė.

Oficialiai leidžiama, neoficialiai - perspėjama
Įvairūs maisto priedai vartojami skirtingoms produktų grupėms. Į mėsos patiekalus dedami vienokie antioksidatoriai, tirštikliai ar konservantai, į daržovių - kitokie. Tad, pasak p. Adomaitytės, paprastai iš vienos produktų grupės žmogus gauna vieną maisto priedą, iš kitos - kitą. Tačiau ekspertė p. Kudirkaitė įsitikinusi, kad čia ir glūdi pagrindinė maisto priedų keliama problema - niekas negali tiksliai išmatuoti, kiek iš tikro šių medžiagų gauname su maistu.

„Labai pavojingų maisto priedų yra ne tiek daug. Patys pavojingiausi iš jų - konservantai ir antioksidatoriai, jų koncentracija maiste griežtai ribojama. Žmogus turi būti tikras, kad su keliais produktais nesuvartos šių medžiagų daugiau nei leistina“, - sako p. Kudirkaitė. Jos kolegė p. Čeponytė teigia kartais suabejojanti, ar valgome tikrai saugų maistą, nes, pavyzdžiui, tortai šiais laikais ne genda, o pelyja.

„Be to, faktai, kad vieni maisto priedai, iki tol laikyti saugiais, vėliau išbraukiami iš leistinų sąrašo, rodo, jog vystantis mokslui yra atskleidžiama naujų, neigiamų jų savybių. Tai, kad maisto priedai nerekomenduojami vartoti kūdikiams, vėlgi liudija, jog jie nėra ypač saugūs“, - įsitikinusi pašnekovė.

Lietuvos vartotojų instituto specialistės atkreipia dėmesį, kad maisto priedai linkę kauptis žmogaus organizme. „Turime tokios informacijos, kad jų neigiamas poveikis gali pasireikšti pavieniams asmenims ar žmonių grupėms, tačiau kadangi oficialiai maisto priedai laikomi saugiais, gąsdinti žmonių neturime teisės. Galime tik įspėti, kad įmanomas vienoks ar kitoks neigiamas jų poveikis“, - teigia p. Kudirkaitė.

Žmonių veikiausiai nenori gąsdinti ir Vilniaus universiteto Lietuvos alergologijos centras, savo interneto tinklalapyje prie Lietuvoje labiausiai paplitusių maistinių alergenų pateikiantis dažniausiai vartojamų maisto priedų ir produktų, kuriuose jų pasitaiko, sąrašą. Galimas neigiamas išvardytų maisto priedų poveikis tiesiogiai nekomentuojamas, o šalia sąrašo nurodoma, kad „pateikti maisto priedai atitinka Lietuvos higienos normos HN53-1995“ Leidžiami
vartoti maisto priedai „reikalavimus“. Tiesa, ši norma buvo pakeista 2003 m. „Nepriklausomai nuo to, kad maisto priedai yra saugūs ir reglamentuoti, reikėtų vadovautis sveikos mitybos principais, - baigiant pokalbį vis dėlto pataria p. Adomaitytė. - Sveikiausia yra gaminti maistą pačiam, iš natūralių žaliavų ir valgyti jį šviežią. Parenkant maistą vaikams, ligoniams, seneliams reikėtų atkreipti dėmesį, kad jis būtų trumpesnio realizavimo laiko, be konservantų, sintetinių dažiklių ir saldiklių. Nors jie ir saugūs, tam tikrų mitybinių poreikių ar problemų turinčioms žmonių grupėms jų patariama vartoti saikingai.“

Skaidrė Vainikauskaitė
VŽ„Savaitgalis“