Nebūtinai ant ežero kranto (Molėtų raj.)

Sodyba ir ežeras – dažno vaizduotėje yra kone neatsiejami. Tačiau tai, jog kaimo turizmas įmanomas ir tuomet, kai sėdint verandoje nesigirdi ežero bangelių teliūškavimo, įrodo „Antalakajos“ sodyba, kurioje poilsiautojų šurmulys nenutrūksta visus metus. Pasirinkusieji poilsį Eugenijaus Žalos sodyboje Molėtų rajone, iš karto yra  perspėjami, jog iki Baltųjų Lakajų ežero – kelio galas.

„Interneto svetainėje rašau, jog iki ežero net puskilometris, nors kelią galima sutrumpinti. Tačiau noriu, jog poilsiautojas, atvažiavęs pas mane, gautų daugiau negu tikėjosi, o ne atvirkščiai“,– tvirtina sodybos savininkas. Tai, jog informacija nė kiek neperdėta, įsitikinome patys. Nuvažiavę kovo vidury, kai saulelė dar nė nesiruošė „budinti svieto“ iš užsitęsusios žiemos miego, kaip ir buvo žadėta, radome smagiai židiny spragsinčią ugnelę. „Kai pritrūksite malkų, verandoje pastatykite dėžę. Jei ko reikės, aš didžiojoje troboje. Pirtis bus iškūrenta vakare“,– trumpomis instrukcijomis apdalijo sodybos savininkas, neslepiantis, jog niekada nelenda poilsiautojams „į dūšią“.

„Atvykstantieji į kaimo turizmo sodybą nori pailsėti, pabūti vieni. Todėl nesuprantu tokių šeimininkų, kurie svečius lydi kiekviename žingsnyje, nuolat ką nors pasakodami. Svarbiausia, jog žmonės jaustų komfortą ir turėtų ramybę“,– sako p. Žala.

Vieni kitiems netrukdo
Kad sodyboje ramybės niekas nedrumsčia, įsitikinome patys. Nors namelių net penki ir tą savaitgalį beveik visi buvo užimti, tačiau kaimynai vieni kitiems netrukdė. Net didelė kompanija, apsistojusi didžiausiame name, kuriame yra ir sauna, ir banketinė salė, ir vietos pernakvoti net dvidešimčiai žmonių, problemų nekėlė.

„Kiekvienas namas turi savo teritoriją ir pavėsinę. Svečiai susitinka nebent sporto aikštelėje, besimaudydami Stirnės upelyje, arba prie ežero“,– pasakoja „Antalakajos“ savininkas. Vasarą, kai prasideda poilsio sezonas, p. Žala teigia iš viso nepriimąs didelių draugijų, kad šios švęsdamos netrukdytų kitiems poilsiautojams.

Sodyboje svečiai priimami ištisus metus. Jie apgyvendiname trijų, dviejuose penkių arba viename aštuonių vietų nameliuose. Pastarasis pastatytas visai neseniai.

Para namelyje kainuoja 100–300 Lt, name su banketine sale – 600 Lt. Tačiau, anot p. Žalos, kaina dažniausiai yra derybų objektas, ji priklauso ir nuo laikotarpio, kiek poilsiautojai būna apsistoję, ir nuo žmonių skaičiaus. Kiekviename namelyje yra tualetas, dušas, virtuvėlės. Čia stovi ir televizoriai, nors, atvykus į kaimo turizmo sodybą pailsėti, nuodėmė būtų jungti tą daiktą.

Juo labiau kad alternatyvų yra. Nelinkusiųjų tingiai leisti laiką laukia biliardas ir stalo tenisas, vaikams pristatyta sūpuoklių, čiuožyklų. Savo valandos jau tikriausiai sulaukė per žiemą  „atostogavusios“ krepšinio bei tinklinio aikštelės.

O nualintus kūnus galima pamaloninti sauna (pora valandų – 100 Lt). Vasarą iš pirties – tiesiai į upelį. Anot šeimininko, žiemą irgi atsiranda tokių malonumų ieškototojų, nes čiurlenantis Stirnės upelis paprastai neužšąla.

Vienos pirties per maža
Nors „Antalakajos“ saunoje be vargo vienu metu gali susėsti per 10 žmonių, tačiau sodybos savininkas nusprendė pastatyti dar vieną pirtelę. „Kone kiekvienas poilsiautojas teiraujasi, ar yra pirtis. Kadangi sodyboje iš viso net penki nameliai, tad kartais sunku sudėlioti grafiką taip, kad visi norintys galėtų joje pasikaitinti. Todėl antroji pirtis bus garantija, kad karščiu pasimėgauti laiko ir vietos užteks visiems“,– pasakoja p. Žala. Pirtelė bus kaimiško stiliaus, jos statyba jau pradėta, tad šią vasarą ji turėtų pakviesti poilsiautojus.

„Antalakaja“ yra Labanoro regioniniame parke, todėl veiklos apribojimų gausu. Tačiau sodybos savininkas teigia, jog statyti vis dėlto įmanoma. „Reikalavimai griežti, bet jeigu jų laikaisi, niekas į ratus pagalių nekaišioja. Juk bet kurį parką, regioninį taip pat, kuria žmonės“,– sako p.
Žala.

Išalkusius pavalgydina
Anot sodybos savininko, jau prasidėjo vasaros užsakymų srautas. Sodyboje ilsisi ne tik lietuvių, bet ir svečių iš Vakarų Europos, Japonijos, JAV. Net 70% užsieniečių sudaro vokiečiai.

Būtent užsieniečiai dažniausiai naudojasi maitinimo paslauga. Nors kiekviename name yra virtuvėlė su visa reikalinga įranga, tačiau daugelis poilsiautojų užsisako ir pusryčius (7–8 Lt), ir pietus (14–15 Lt). Apie norą užsisakyti maisto šeimininkas pageidauja pranešti iš anksto, nes reikia apsirūpinti produktais.

„Tačiau jei atvyksta alkani poilsiautojai, badu mirti jiems neleisim – produktų, tarkim, kiaušinienei kepti atsiras po ranka“,– šypsosi p. Žala.

Anot jo, apie sodybą poilsiautojai dažniausiai sužino iš draugų ar pažįstamų, kurie jau buvo apsistoję „Antalakajoje“. Nemažai svečių ją atranda tinklalapyje www.atostogoskaime.lt.

„O seni klientai tiesiog privalo sugrįžti. Jei taip neatsitinka, sodybos šeimininkas tegali kaltint vien save“,– įsitikinęs kaimo verslininkas.

Rasa Dževeckytė
„VŽ Savautgalio“ informacija