Kelios valandos automobiliu iki Palangos oro uosto, valanda skrydžio, dar apie valanda automobiliu, ir galima traukti meškeres. Mes – pietinėje Švedijoje.
Kokia mikroegzotika! - sušuko beveik visą Europą skersai išilgai išmaišęs bendrakeleivis, žvelgdamas pro autobusiuko langą. Ir tikrai – taiklesnį apibūdinimą sunku sugalvoti: viskas tarsi kaip ir Lietuvoje, bet viskas kitaip. Važiuojam rudenėjančiu mišku ir atrodo, kad stebuklingu būdu persikėlėme į Labanorą, tik staiga abipus kelio iškyla stačios uolos, o už posūkio atsivėrusioje laukymėje stūkso tamsiai rusvos spalvos namas, taip susiliejęs su kraštovaizdžiu, kad atrodo neatsiejama jo dalis. Vėliau mūsų palydovas ponas Jarlas paaiškino, kad ši švediškų namų spalva neatsitiktinė - senovėje į dažus dėdavo daug vario, kad namai būtų atsparesni drėgmei, o ilgainiui dažyti namus šia spalva tapo tradicija.
Vėžiautojai
Kelias suka dar giliau į mišką. Ženklai, įspėjantys apie galimą susidūrimą su briedžiais, – kiekviename žingsnyje, tačiau mūsų tikslas – ne medžioklė. Į pietinę Švediją atvykome pakviesti „Natūralios žvejybos“ (NŽ). Tai – trisdešimties kaimo turizmo sodybų, siūlančių žvejybos paslaugas, susivienijimas.
Tarp medžių sušmėžuoja pirmoji – Stomagardeno – sodyba. Abu mūsų grupelėje buvę tikri žvejai pagyvėja, tačiau sužinoję, kas ir kaip, - nukabina nosis. Pasirodo, šios sodybos „specializacija“ ne žvejyba, o vėžių gaudymas. Paklaustas apie kainas šeimininkas suniurna kažką panašaus į: „upngryment“. Suprask, pagal susitarimą. Netrukus paaiškėja, kad čia galima ir žvejoti. Mūsų žvejai nedelsdami išpakuoja meškeres ir kažką (gal kokį slaptą žvejų užkeikimą?) niurnėdami po nosimis dingsta pakrantės melduose. Likusieji patraukiam tikrinti iš anksto paslaugių šeimininkų užmestų tinklų. Visus apima azartas - tinklai pilni vėžių!
Šeimininkas kviečia vakarienės, kurios metu siūlo paragauti „mūsų pačių pasigauto laimikio“.
Vėžiai tikrai skaniai paruošti, tik po visos dienos kelionės kiek vargina šeimininko siūlymas vos ne prieš kiekvieną kąsnį sudainuoti švedų liaudies dainą. Šeimininką keičia šeimininkė su malonesniu pasiūlymu - paragauti šviežios briedienos. Miegoti griūname sulaužę visus sveikos mitybos principus.
Būna, kad nekimba
Ryte mūsų kelias kerta Ronebio upę. Aplankome Korro sodybą. Tiksliau pasakius, tai ištisas etnografinis kaimelis su konferencijų sale paverstu vandens malūnu, kavine, suvenyrų kiosku. Čia galima ne tik pažvejoti, bet ir surengti žygį kanojomis arba...kojomis, t.y. pėsčiomis.
Už nakvynę teks pakloti ne tiek ir daug – apie 60 Lt, leidimas žvejybai - apie 15 Lt savaitei, valtis - 30, kanoja - 25 Lt dienai. Jei pamiršote žvejybos reikmenis, čia pat galite išsinuomoti ir spiningą (20 Lt dienai)
Pasisotinę etnografiniais vaizdais ir beprotiškai saldžiomis bandelėmis, traukiame toliau. Klavestriomo ūkyje mūsų laukia du broliai. Pagaliau pamatome, ką reiškia "žvejybinio turizmo pramonė"! Žuvų veisykla, keli įvairaus dydžio vandens telkiniai, pakrantėse įrengtos vietos žuvims kepti ir poilsiui, motorinių ir irklinių valčių nuoma. Toliau – dar gražiau: mini golfas, dviračių nuoma, šaudymas iš lanko ir kirvio mėtymas. Štai čia mūsų žvejai neištveria ir pareikalauja nors pusvalandžio žvejybai. Vienas iš brolių pasisiūlo paplukdyti valtimi. Profesinės pareigos vedamas maloniam spalio lietučiui dulkiant į šlapią valtį sėduos ir aš.
Paslaugus šeimininkas pataria, kokią blizgę pasirinkti, kada užmesti. Pusvalandį sąžiningai valkiaujam stebimi abejingos gervės, įsitaisiusios ant vienišos uolos, tačiau panašu, kad šiandien visoms žuvims – nedarbo diena. Grįžtame į krantą, laukiantiems bendrakeleiviams atsainiai mostelim: „Ai, toookia lydeka nutrūko!“.
Apsistojus čia savaitgaliui, tektų pakloti apie 500 Lt. Į kainą įskaičiuota nakvynė, leidimas žvejybai, valties nuoma ir pusryčiai. Taikoma lanksti nuolaidų sistema, o pagauti galite tikėtis 1,5-4 kg lydeką (didžiausia čia pagauta lydekaitė svėrė 13 kg), 0,5-1,5 kg upėtakių (rekordas - 3kg) ir iki kilogramo sveriančių ešerių, kuojų, lynų.
Žvejams aristokratams
Vakarėja. Mūsų kelias darosi vis painesnis, kyla į kalvas, leidžiasi į slėnius, raitosi tarp įvairaus dydžio ežerų, kol prieš akis iškyla Ryda – kadaise mažas kaimelis, o dabar didelė, vienai šeimai priklausanti sodyba, siūlanti paslaugas „žvejams aristokratams“: prabangūs apartamentai, galingas kateris, 6.000 ha ežeras, patogūs šezlongai pakrantėse, statomas masažo salonas. Ir kainos atitinkamos. Šeimininkas atvirai išpažįsta savo verslo filosofiją - geriau turėti kelis brangiai už komfortą ir ramybę mokančius klientus, nei daug pigių lankytojų ir daug rūpesčių, kurie brangiai kainuoja šeimininkams. Paklaustas apie kainas, vėl atsako švediškai anglišku burtažodžiu: „upngryment“, tačiau, sužinojęs, kad, prieš įsigydamas šią sodybą, mano pašnekovas buvo bankininkas, atsakymu per daug nesistebiu.
Ryte, po kelių valandų kelionės, pasiekiame Paradis žvejybos sodybą. Paradis turėtų reikšti kažką panašaus į rojų, tačiau tai būtų labai mažiukas rojus - vos keli nedideli pastatai, labai jaukūs ir tvarkingi, o mūsų žvejai, vos dvidešimčiai minučių išplaukę valtele į ežerą, grįžta su dviem lydekaitėm. Kainos čia irgi nebaisios: keturvietis kambarys, leidimas žvejybai ir motorinė valtis - 1.000-1.500 Lt.
Pagaliau sukame į paskutinės mūsų kelionėje nakvynės vietą - Getnogardą. Temsta, tačiau važiuojame prilipę prie langų: kelias driekiasi tokiu siauru pylimu tarp dviejų ežerų, kad, regis, plaukiame vandens paviršiumi.
„Briedis! Žiūrėkit, briedis!“ – suspiegia kažkuri bendrakeleivė, ir mes spėjame pamatyti įspūdingo dydžio briedžio iškamšą. Iš jos ir vėliau šeimininko troboje pamatytų trofėjų suvokiame, kad atsidūrėme ne tik žvejybos, bet ir medžioklės „rojuje“. Getnogardas – tai per 1.000 ha miškų ir ežerų. Miškuose galima medžioti, grybauti ir uogauti, ežeruose – plaukioti burinėmis valtimis, burlentėmis, ir, žinoma, žvejoti.
Čia veisiasi lydekos, ešeriai, unguriai ir sterkai, kurių vienas neatsargus atstovas pakliuvo ir ant lietuvio meškerės. Kainas Getnogardo šeimininkai skelbia savo tinklalapyje, nes viskas priklauso nuo užsakomų paslaugų paketo ir nuo sezono. Orientacinė nakvynės kaina vienam žmogui apie 200 Lt.Jau birbdami mažu lėktuvėliu iš Ronebio į Palangą apskaičiavome, kad savaitgalio žvejyba pietinės Švedijos ežeruose vienam žmogui kainuotų nuo 2.000 Lt. Ką veikti čia rastų ir užkietėjęs žvejys, ir dėl kompanijos atvykęs naujokas. Nenuobodžiautų ir tėvelį žveją atlydėjusi šeima, mat visai netoli – rašytojos Astridos Lindgren gimtasis miestelis ir mažųjų laukiantis Pepės Ilgakojinės parkas.
Herkus Milaševičius
Verslo žinios, 2005 11 04
Meniu.lt nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>
News
Mikroegzotika pietinėje Švedijoje
