Bičių surinkti ir perdirbti produktai – tai natūrali ir nepakeičiama gydymo priemonė. Senovės Graikijoje ir Romoje manyta, kad medus teikiąs žmogui išminties. Didysis senovės gydytojas Hipokratas, plačiai taikęs gydomojoje praktikoje medų, patardavo žmonėms kasdien jo valgyti, kad ilgai gyventų. Demokrito įsitikinimu, norint būti sveikam, reikia valgyti medaus, o odą tepti aliejais. Taip pat manė ir Avicena, siūlęs medaus nuolat valgyti vyresniems kaip 45 metų žmonėms. Bičių medus, anot japonų, natūralių produktų karalius.
Bičių medus – saldus, tąsus skystis, bičių gaunamas iš žiedų nektaro. Bičių medaus cheminė sudėtis labai turtinga. Bitės aplanko milijoną žiedų, kad pagamintų 100 g medaus.
100 g medaus maistinė vertė:
Vandens 17,8g,
Baltymų – 0,3 g,
Angliavandenių – 81,7
Iš jų krakmolo – 81,7 g
Cukrų( mono ir disacharidų) – 74,7 g
Mineralinių medžiagų – 0,2 g
Na – 3 mg
Mg – 8 mg
F – 12 mg,
K – 51 mg
Ca – 5 mg,
Fe – 0,5 mg,
Zn – 0,10 mg
Vit. A - 1 µg
Vit. B2 – 0,02mg,
niacinas(vit. PP) – 0,2mg,
vit. C – 2,0 mg.
Energinė vertė – 324 kcal.
Yra įvairių rūšių medaus, kuris išvaizda, skoninėmis savybėmis ir savo sudėtimi skiriasi.
Liepų medus šviesiai geltonas, labai malonaus liepų žiedų kvapo. Šis medus vienas iš geriausių. Vartojamas nuo slogos, gerklės skausmo, anginos, bronchito, taip pat kaip širdį stiprinanti priemonė bei pūliuojančioms žaizdoms valyti.
Dobilų medus šviesiai geltonos spalvos, susikristalizavęs beveik baltas, švelnaus, malonaus skonio. Šis medus dažniausiai vartojamas ne tik kaip vaistas, bet ir kaip dietinis produktas, nes turi mažai priemaišų.
Grikių medus raudonai rausvas arba tamsiai rudas, specifinio aromato, aštraus, kartais net kartoko skonio. Grikių medus turi daug geležies ir baltymų, todėl rekomenduojamas nuo mažakraujystės, kraujagyslių trapumo.
Kiaulpienių medus būna aukso geltonumo, kartokas, labai kvapnus. Rekomenduojamas nuo skausmo ir kvėpavimo takų uždegimo.
Spygliuočių medus tamsus, tirštas, su pušų sakų kvapu, jame yra daug vitamino C.
Viržių medus šviesiai rudos arba tamsiai rudos spalvos. Šis medus malonaus, stipriai išreikšto kvapo, ilgai nesikristalizuoja, turi daug baltymų.
Pievų medus malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvas. Jame daug aromatinių medžiagų, nemažai vitamino C ir B grupės vitaminų. Šis medus vertingas nusilpusiems asmenims ir gydant peršalimo ligas.
Lipčiaus medus - miško medus. Lietuviai bitininkai nuo seno jį vadina lipčiumi. Jis būna tamsus, nes sunešamas iš augalų lapų, spyglių išskirto skysčio. Lipčiaus meduje daug dekstrinų, mineralinių medžiagų, sacharozės ir mažiau invertuoto cukraus negu nektaro meduje. Jis turi daug šarminių metalų - kalio ir natrio druskų, mažai vandens ir daug baltymų, todėl yra labai vertingas žmogaus organizmui.
Rapsų medus susikristalizavęs tampa beveik baltas ir iš pažiūros primena taukus. Jo kvapas švelnus, vos juntamas.
Kaštonų medus gelsvai rusvos spalvos, dvelkiantis kaštonų žiedais, kartokas. Rekomenduojamas virškinimo trakto, inkstų bei kraujagyslių ligoms gydyti.
Bitės laikomos aplinkos užterštumo indikatoriumi. Kadangi jos išgyvena tik švarioje aplinkoje, sugeba atsirinkti kokybiškas, ekologiškas medžiagas, bičių produktai (medus, pienelis, žiedadulkės, duonelė ir kiti) yra nekenksmingi.
Bitininkystės produktai vartojami sveikatos būklei pagerinti bendrai nusilpus organizmui. Jie mažina cholesterino kiekį kraujyje, plečia vainikines kraujagysles ir gerina koronarinę kraujo apytaką. Medumi gydomasi ir sergant kai kuriomis skrandžio bei žarnyno ligomis, nes jis skatina gyti gleivinę. Medaus kompresais ir vonelėmis gydomos žaizdos, sunkiai gyjančios opos. Viršutinių kvėpavimo takų ligoms, ypač bronchitui, gydyti tinka pikio tirpalai arba medaus ir pikio mišiniai. Virškinamojo trakto ligoms gydyti daugiausiai vartojamos žiedadulkės, duonelė arba jų mišiniai su medumi. Prostatos ligų profilaktikai efektyviausios žiedadulkės arba jų mišiniai su medumi ir pikiu.
Liaudies medicinos atstovai tvirtina, kad geriausiai nuo nemigos padeda medus.
Suaugęs žmogus per dieną gali suvalgyti 60-90 gramų medaus. Bitininkystės produktus reikia vartoti 1-3 mėnesių periodais, o medų vietoj cukraus galima vartoti visą laiką, žinoma, nepadauginant.
Šviežias natūralus medus skystas būna ne daugiau kaip 3 mėnesius, po to susikristalizuoja. Per vieną minutę įkaitinto iki +75º C ir aukštesnės temperatūros medaus antibiotinis veikimas staigiai sumažėja, pakinta ir maistinė vertė. Dažnai medus suskystinamas ne todėl, kad jį būtų galima lengviau išpilstyti į indus, bet tam, kad būtų panaikintas jau prasidėjęs rūgimo procesas.
Šviežią medų geriausia išpilstyti į švarius, sausus stiklainius ir sandariai uždaryti plastmasiniais ar metaliniais dangteliais, kad neišgaruotų aromatinės medžiagos ir medus iš aplinkos neprisigertų drėgmės. Negalima medaus laikyti cinko, vario, švino arba iš šių metalų lydinių pagamintuose induose, nes, veikiant meduje esančioms rūgštims, susidaro cheminiai junginiai, nuo kurių galima apsinuodyti. Negalima medaus laikyti ir geležiniuose induose, nes dėl korozijos medus įgauna nemalonų skonį ir kvapą. Medų reikia laikyti tamsioje, vėsioje (iki +10ºC temperatūros) patalpoje arba šaldytuve. Jo negalima laikyti šviesoje, ant palangės ar stalo, kur kaitina saulė. Norint suskystinti kristalizuotą medų, nedidelį kiekį medaus su indu rekomenduojama pašildyti karštame vandenyje, bet ne tiesiog ant ugnies. Pašildytas medus greitai pradeda rūgti.
Patariama medaus įsigyti prekybos įmonėse arba susirasti patikimą bitininką, įvertinti medaus laboratorinių tyrimų rezultatus (kad medus kokybiškas).
