Tiesa, tokios prabangos, kokia blyksi brangiausi Vilniaus ar Kauno restoranai, „Ketoje“ nerasi. Čia kur kas paprasčiau, bet nepasakysi, kad prasta.
Restoranas „Keta“ įsikūręs pačiame miesto centre, aplink – valstybinės įstaigos, savivaldybė. Tiesa, atvažiuojantiems nuo Vilniaus ar Kauno iš miesto pakraščio važiuoti iki jo kiek tolokai, bet kelias labai aiškus – visą laiką tiesiai, kol privažiuojate rodyklę, nurodančią, kad artėjate prie sankryžos su Gedimino gatve. Sankryžoje – kairėn.
Šalia restorano – gana didelė automobilių stovėjimo aikštelė. Neišsigąskite kelio ženklų, nurodančių, jog aikštelė mokama. Šis nepatogumas gresia tik norintiems čia pasistatyti automobilį ne restorano klientams.
„Ketoje“, ypač ne pietų metu, lankytojų nėra gausu. Poroje jos salių yra ir ramesnis kampas - ir pirmajame aukšte, šalia sienos, kuria raminamai čiurlena vanduo, ir antrajame, kaimišką stilių imituojančiame.
Atrodo, jog tuo metu, kai restorane lankosi daugiau žmonių, verslo reikalus aptarinėti būtų sudėtinga, be to, susikalbėti trukdytų ir per garsiai skambanti lietuviška populiarioji muzika - nuo Džordanos Butkutės iki Marijaus Mikutavičiaus.
Palyginti su senamiesčių rūsiuose ar kitose išskirtinėse vietose veikiančiais Vilniaus ir Kauno restoranais, „Ketos“ interjeras paprastas, tai nėra stiprioji restorano vieta, kaip ir patiekalų serviravimas ar valgiaraščio įvairovė.
Bet restoranas turi ir stipriųjų pusių. Pirma, kainos ir kokybės santykis. Kainas palyginęs su esančiomis didmiesčių restoranuose gali pasijusti, tarsi būtum kitoje valstybėje.
Antra, nors serviruojama paprastai, maistas čia skanus. Paragavęs jo supranti, kodėl Marijampolės verslininkai būtent čia pietumis vaišino Petrą Auštrevičių, tada dar kandidatą į prezidentus.
Aptarnavimas nėra toks tobulas, prie kokio įpratę sostinės restoranų lankytojai, bet geranoriškas.
Kainos – ne Vilniaus
Restoranas pristatomas kaip europietiškos virtuvės – Suvalkija juk taip pat yra Europa. Kainos čia tikrai nedidelės: patiekalų siūloma nemažai, tačiau veltui vartytumėte meniu ieškodami patiekalo, kainuojančio daugiau kaip 20 Lt. Tokių nėra, tik vienas iš žuvų patiekalų kainuoja 18 Lt.
Salotas galima išsirinkti iki 6 Lt – tarkim, vienos iš brangesnių, „Itališkos“ – 5,80 Lt, „Jūros turtas“ – tiek pat. Porcijos didelės.
Pagrindiniai patiekalai vilniečiams bus itin pigūs. 15 Lt ar šiek tiek daugiau kainuoja tik žuvų patiekalai. Pvz., upėtakis su grybų įdaru – 15 Lt. Patiekalas skanus, porcija nemaža išalkusiam žuvų mėgėjui, gal tik garnyras ir salotos galėtų būti įvairesni.
Mėsos patiekalai taip pat nebrangūs: ant grotelių kepta mėsa kainuoja 10-12 Lt. Puikus krosnyje keptas kiaulienos sprandinės kepsnys, kurį su apetitu suvalgė „VŽ Savaitgalio“ svečias, kainavo 12,60 Lt. Vištiena su mango padažu - tiek pat. Išalkusio lankytojo porcijos dydžiu vertas kiaulienos kepsnys su plutele - 11,90 Lt.
Neprasti „Ketos“ desertai - 4,50 Lt kainuojantį persikų pyragą pietų pabaigoje per jėgą, bet vis tiek „susikimšo“ stalo kaimynas – skanu!
Nuvylė kava (1,50 Lt), tokiu birzgalu tikrai neatsigaivinsi. Alkoholinių gėrimų kainų santykis su vilnietiškomis ar kaunietiškomis - maždaug toks pat, kaip ir karštųjų patiekalų: 100 ml „Alitos“ putojančio vyno kainuoja 3 Lt, „Lietuviškos degtinės“ 50 ml - 2,50 Lt, net pavojinga.
Yra ir keletas rūšių brangesnio vyno, kurie tinka aplaistyti verslo sėkmę su partneriu, jei partneris nėra išskirtinio vyno mėgėjas.
„Pergalės šampano“ - pora rūšių: 0,75 l butelis „Drappier Cart d'Or Brut“ kainuoja 196 Lt, toks pat butelis „Mumm Brut“ - 250 Lt.
O jei pakanka pilstomo vyno, tai 100 ml raudono sauso „J.P. Chenet“ kainuoja 5,30 Lt. Jei elgsitės suvalkietiškai ir gersite „Kagorą“, apsieisite ir su 3 Lt.
Vytautas Gaižauskas
VŽ Nr. 201, Savaitgalis nr. 41
