Iš išorės – sovietinės architektūros dėžė, iš vidaus – daržinė. Visi keturi restorano aukštai užstatyti itin masyviais stalais, prie kurių tilptų bent po 10 lankytojų, ir suolus atstojančiais pusrąsčiais. Sienos – plikas, beveik belangis plytų mūras, kurio sukurtą prieblandą, regis, kiaurai persmelkia žiemos šaltis. Kas gi tai? Žinoma, „Marceliukės klėtis“, sostinės Žirmūnų mikrorajone veikiantis restoranas.
Apie šį restoraną girdėta daugiau gerų negu blogų atsiliepimų. Tačiau beveik visi tie, gerieji, susiję su kokiu nors pobūviu: vestuvėmis, gimtadieniu ir pan. Kad šis karalius – nuogas, irgi nepasakysi, nes, kaip vėliau teko įsitikinti, ne vien šalčiu dvelkia šitos sienos: yra kur ir akis paganyti, ir šiaip neblogų įspūdžių galima parsinešti. Bet pradėsim nuo pradžių, paskui kiekvienas atsisijos tai, kas prie ko dera.
Pravėrus duris, priemenėje akys užkliūva už judančio rąsto su svarmeniu. Pasirodo, tai savotiškas inžinerinis įrenginys, dėl kurio durys užsidaro pačios. Pirmojo aukšto salėje – palyginti nedideli, daugiausia keturviečiai stalai su uždegtomis žvakelėmis, tačiau beveik visi užsėsti, taigi lipame į antrąjį aukštą. Čia visiškai tuščia, prieblanda, todėl renkamės šešiavietį stalą prie langelio. Palyginti su pirmuoju aukštu, antrajame keliais laipsniais vėsiau, tad kelios grubaus darbo lazdyninės pakabos netrukus vėl „nurengiamos“.
Valgiaraštis-rebusas
Valgiaraščiai „Marceliukėje“ pateikiami su gera kičo doze: pritvirtintuose prie A4 formato burokinių trintuvių (tarkų) lapuose – iš pirmo žvilgsnio nepažįstama kalba surašyti patiekalai. Šriftas primena armėnišką, ir juo skaitai maždaug tai: „Jašnikas“ – 5,60 Lt, „Silkramtis“ – 5,50 Lt, „Kiverzė keverzė“ – 16,00 Lt, „Bryzas“ – 16,50 Lt, „Douk tešmens paplėšt“... – 19,90 Lt, „Kvakst-tvakst tararai“ – 16,40 Lt, „Sturliukė buksvose“ – 25,50 ir 35,50 Lt ir t. t., ir pan. Paskutinis patiekalas – brangiausias, todėl įsimintiniausias – kiaulės karka (maža ir didelė) su troškintais kopūstais. Visa kita – mėsos, vištienos arba žuvies patiekalai. Pigiausi karštieji – 5-8 Lt kainuojantys gruzdinti didžkukuliai, „Čilčienė“, „Giminių“ blynai ir „Pautienė“. Žodžiu, viskas pagal skonį ir ypač – pagal išprusimą.
Apskritai fantazijos valgiaraščio tekste gal ir per daug, juolab, kad ne visi pavadinimai žadina apetitą. Pavyzdžiui, „Nespjauk į sriubą“ už 4 Lt – tai, pasirodo, viso labo tėra tradiciniai šaltibarščiai.
Pagiriotas lankytojas gal ir pakrizena iš tokio teksto, tačiau kainos čia ne tokios ir žemos, tad norėtųsi daugiau aiškumo. Teisybės dėlei pasakysime, jog trumpi paaiškinimai skliausteliuose gerokai smulkesniu šriftu yra, tačiau apie porcijos dydį – nė žodžio. Antai, „Bryzas“ (ant grotelių keptas jautienos žlėgtainis), kainuojantis 16,50 Lt, pasirodo, patiekiamas tik su žaliomis daržovėmis, bet be bulvių ir be duonos. Antrųjų patiekalų porcijos nėra didelės, todėl labiau praalkusiam tektų užsisakyti dar ką nors, o tai jau nepagrįstai kerta per kišenę. Desertų nėra didelio pasirinkimo, tačiau jei brangiausias iš jų – vyšnių pyragas, kainuojantis 6 Lt, telpa į pusantro valgomojo šaukšto, galima įsivaizduoti desertą, čia kainuojantį 4,90 Lt, pavadintą „Širdele mano“ (miltinis blynelis), arba „Ingman Vega“ ledų burbuliukus po 4,50 Lt (su bananais arba ananasų gabaliukais – 6,50 Lt).
Stalai ir varikliai
Vėsią salės prieblandą tarsi sušildo maloni tautiškai apsirengusi padavėja. Atrodo, ji čia tvarkosi viena, tačiau vienas kitas šiltas žodelis nuteikia, lyg būtum šeimos narys – nepanašu, kad mandagumas apsimestinis.
Kol gaminamas maistas, yra pusvalandis prasivaikščioti. Trečiame aukšte vaizdas panašus: tos pačios plikų plytų sienos, tokie pat, tik dar masyvesni stalai, kurių kiekvienas pritaikytas jau maždaug 30 žmonių kompanijai. Tai – banketų salė. Pasieniui išdėliota restorano savininko – buvusio Vilniaus „Statybos“ krepšininko Vytenio Urbos surinkta, matyt, prieškarinių vidaus degimo variklių kolekcija. Tai ganėtinai originalus interjero akcentas.
Dar keliolika laiptelių aukštyn – restorano savininko biuras ir iš abiejų pusių po maždaug 10 vietų salytę, kuriose irgi tos pačios pliko mūro sienos ir po maždaug 10 vietų stalą su suolais. Tarp banketų salių jos neminimos – matyt, čia vyksta gamybiniai susirinkimai, nors visiškai tiktų ir konfidencialesniems pokalbiams.
Kai kuriose salėse, kaip įprasta, pakabinta keletas medinių buities rakandų, įrengtas medinio šulinio maketas. Štai bemaž ir viskas.
Beje, jei kiltų noras aplankyti vieną intymią vietą, tektų gerai pasvarstyti, ar tos durys, virš kurių yra piešinukas su tamsiai rudu puodu, iš tiesų yra tai, ko ieškote. Tik geriau įsižiūrėjus galima suprasti, jog paslaptingąjį įmantriai išraitytą užrašą „23C“ derėtų skaityti kaip „WC“. Kai kuriais atvejais kai kurias vietas derėtų nurodyti gerokai paprasčiau ir suprantamiau, kad nereikėtų kolektyvinio proto sprendžiant niekam nereikalingą galvosūkį.
Abejonės
Abejoju, ar norėčiau čia kviestis dalykinio pokalbio, tarkim, potencialų partnerį. Jei nereikėtų sakyti, kad karaliaus drabužiai labai gražūs, pasakyčiau – daržinė, o ji, kaip žinoma, ne kiekvienu atveju tinka verslo susitikimui. Stalai didžiuliai, reikėtų kalbėtis persisvėrus, bet gal ir ne, nes salės apytuštės, be to, stalą nuo stalo skiria nemenkas atstumas.
Žiemą antrame-ketvirtame aukštuose nejauku, vėsoka. Gal kitaip vasarą. Panašu, kad didesniam būriui čia nebūtų sunku susikurti demokratišką atmosferą, nereikėtų baimintis netyčia ką nors užkliudyti ir nuversti. Tai, ko gero, būtų neįmanoma – labai jau masyvu.
Sotūs ir sustirę leidžiamės žemyn. Pirmasis aukštas, kaip ir anksčiau, jaukiai apšviestas žvakių šviesos, stalai daugmaž užsėsti, ramu ir šilta. Kiek stabtelim ir žengiam pro duris į drungną baltą žiemą.
Kazimieras Šliužas
„Verslo žinios“, 2006 01 01
„Marceliukės klėtis“ archyvo nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>
News
„Marceliukė“ – rebusų karalienė (Vilnius)
