Mandarinų šalis kvepia cinamonu

Maroko Karalystė pakeri senovės, šiuolaikinės civilizacijos ir nuostabių
gamtovaizdžių deriniu.

Lėktuvas atsiplėšia nuo pakilimo tako ir keleiviai lengviau atsidūsta: praeityje liko darbai, namai ir šiluma neglostantis lietuviško pavasario oras. Šiek tiek palepinęs ankstyva ir kone vasariška temperatūra, tarsi tyčia paerzinęs, pavasaris grįžo į savo kokoną. Nežinia, kiek dar teks laukti, kol jis išsiskleis visomis savo spalvomis. Tačiau skrendantiems į Afriką tai jau neberūpi.

Kontrastų šalis
Lygiai taip lietuviškas oras nerūpėjo ir mums, išsirengusiems į Maroką praėjusių metų spalio pabaigoje. Tai buvo priešpaskutinis lėktuvo iš Vilniaus reisas į Maroką. Dar po savaitės lėktuvas iš Lietuvos atskrido tuščias ir namo sugrąžino ne tik paskutinę turistų grupę, bet ir „Novaturo“ atstovus. Taip baigėsi pirmasis sezonas Maroke, suteikęs galimybę šią šalį pamatyti smalsiausiesiems, kurie itin nekantriai laukia naujų turistinių maršrutų. Apie aplankytus miestus ir jų žymybes daug nepasakosiu, informacijos apie juos yra „Novaturo“ leidiniuose. Be to, gidai (bent jau mums gidas Marius Šablevičius) apie viską pasakoja išsamiai ir vaizdingai. Net musulmonų tikėjimas ir jų gyvenimo būdas Mariui suteikus informacijos tapo daug suprantamesni.

Nepabuvus šalyje, kuri mums nuo vaikystės asocijuojasi su mandarinais ir apelsinais, išties neįmanoma jos įsivaizduoti ar suprasti. Kas gali aprašyti rožių, kupranugarių, prieskonių, odos, egzotiškų vaisų mišinio kvapą? Arba cinamonu apibarstytų morkų skonį? Sunku ilgiau nepabuvus Maroke įvertinti ir musulmonų požiūrį į moteris. Eina apsirišusios galvas skaromis net mažos mergaitės, ant madingiausių drabužių privalu dėvėti figūrą slepiantį ir net ją darkantį dukslų chalatą, tačiau jų veiduose nematyti nuengto žmogaus išraiškos. O kai pamatai vyrų
jautrumą moteriškajai lyčiai, arabės žvilgsnio, mesto į dailų lietuvį, iškalbingumą ir jėgą, supranti, kad racionalaus europiečio vertinimas yra nieko vertas.

Paskui, pamatęs viešbučio restorano padavėjas trumpais sijonėliais ir vešliais plaukais žemiau juosmens, dar labiau supranti, kaip darkomas jų grožis tais tradiciniais drabužiais. Kartu tampa absoliučiai aišku, kad jei tos moterys taip vaikštinėtų ir gatvėmis, turistams būtų nesaugu - vairuotojų rankos drebėtų, o akys tikrai nematytų kelio ženklų ar pėsčiųjų perėja ramiai žingsniuojančių europiečių.

Pėsčiųjų perėja, beje, ten neturi tokios reikšmės, kaip esame įpratę. Vairuotojai, matyt, ją vertina kaip vietą, kurioje pėstieji toleruotini, bet jiems ir į galvą neateis sustoti, tik greitį sulėtins. Kad spėtum perbėgti. Senamiesčiuose, kur gatvelės, rodos, skirtos tik pėstiesiems,
nes automobiliams jos per siauros, į pakaušį dažnai ima alsuoti asiliukas ar motorolerio vairuotojas. Reikia skubiai trauktis jiems iš kelio. Iš pradžių tai atrodo labai nesaugu, tačiau nukentėjusiųjų matyti neteko.

Pažintinius turus renkasi smalsieji
Pasirinkusiesiems pažintinį turą po imperatoriškuosius Maroko miestus drauge teks nuvažiuoti beveik du tūkstančius kilometrų ir nakvoti kaskart vos ne kitame viešbutyje. Tokia kelionė - tikrai ne lepūnėliams.

Anksti rytą, iškart po pusryčių, į autobusą teks krautis lagaminus ir neretai ilgokai važiuoti iki kito numatyto punkto. O tai visai nesunku besigėrint pakelės peizažais - geltoni ir raudoni laukai, kalnai ir jų priekalnės, kartais plikos, kartais apaugusios skurdžia augmenija, o
kartais ir vešliomis kedrų giraitėmis. Kartkartėmis prieš akis plyti vanduo - tai ne kalnų ežerai, o specialiai padarytos saugyklos.

Pakelės laukai aptverti čia pat vietoje nulipdytomis raudono molio plytomis, kurios ilgainiui sutvirtės nuo saulės, arba apsodinti kaktusų tvoromis. Ant kaktusų auga beveik kumščio dydžio uogos, iš kurių spaudžiamos sultys ir verdama uogienė.

Staiga kalnų peizaže, tarsi iš niekur, nes jokių būstų net horizonte matyti, išnyra moterys ar vyrai. Jie prie kelio laukia kokio nors transporto. Pakelės gyvenvietėse pabyra mokinukai - džinsuoti, su margaspalvėmis kuprinėmis ir sportiniais marškinėliais. Tik mergyčių galvos dar apmuturiuotos skaromis.

Pažintinį turą pasirinkusiems turistams, žinoma, mažoka laisvo laiko, kai galima neskubant vaikščioti po patikusias gatveles. Tačiau, reikia pripažinti, "Novaturo" viskas suplanuota taip, kad pakanka laiko ir atviroje kavinukės terasoje su puodeliu kavos pasėdėti, ir užsukti į
vieną kitą parduotuvę. Dar programoje numatyti vizitai į audėjų, keramikos ir odininkų dirbtuves bei homeopatijos centrą, kuriame prekiaujama sertifikuotos kokybės eteriniais ir argano aliejais, ambra ir muskusu, prieskoniais. Jų kainos, palyginti su europietiškomis, yra nedidelės. Tad dėl egzotiškų lauktuvių jokios įtampos nepatirsite.

Pravertų prancūzų kalbos žodynas
Vos atvykus į naują miestą ir naują viešbutį tenka užpildyti netrumpą registracijos lapelį - nurodyti ne tik kur vyksi toliau, bet ir kokiu adresu gyveni savo gimtojoje šalyje, kur išduotas tavo pasas, kokia specialybė. Toks biurokratizmas Maroke yra neišvengiamas, jis
pasitinka jau prie šalies vartų, oro uoste. Ten tenka užpildyti pirmąjį tokį lapelį, jame nurodomas turistui suteikiamas numeris, kuris visą kelionės laiką tampa svarbiausiu turisto atpažinimo ženklu. Tad rašiklis šioje kelionėje yra būtinas. Praverstų ir bent trumpas prancūzų kalbos žodynas. Lengviau būtų susigaudyti ne tik tuose visur esančiuose registracijos lapeliuose, bet ir restoranų meniu, susikalbėti su vietiniais. Kitaip tenka nuolat prašyti gido pagalbos arba kuo skubiausiai išmokti susikalbėti šypsena ar rankų mostais. Marokiečiai geranoriški ir mielai žaidžia žaidimą „atspėk, ką noriu pasakyti“.

Maroke yra visi turistams įprasti patogumai, o interneto kavinę susirasti net miesto pakraštyje visai įmanoma. Ta, į kurią persirašyti nuotraukų nuskubėjau pritrūkusi vietos fotoaparato kortelėje, buvo pilnutėlė jaunimo. Jos savininkas, kaip paaiškėjo, universiteto chemijos profesorius, kalba keliomis užsienio kalbomis.

Prekeiviai palyginti neįkyrūs
Marokiečių prekeivių dėmesio nereikia bijoti taip, kaip kituose kraštuose. Bent jau prie turistų įpratusiame Agadyre ir kituose didesniuose miestuose galima ilgai vaikštinėti po parduotuves - niekas nepuls įkyriai siūlyti savo prekės. Kol nepaprašysi akimis ar mostais, pardavėjai gali net neprieiti. Matyt, šioje šalyje egzistuoja kitokia prekybos koncepcija - neatbaidyti tik pasidairyti atėjusio turisto.

Kita vertus, prekeivių atidumas ir paslaugumas - akivaizdus. Jei įėjai į kilimų parduotuvę ir ėmei joje dairytis, nespėsi paprašyti, kai po kojomis paklos bent tris kilimus, kurių pusėn nukrypo tavo žvilgsnis. Jei tyli, bet apžiūrinėji, prekių pavyzdžių krūvelė sparčiai augs.
Jei sumojuosi rankomis, leisdamas suprasti, kad nenori daugiau žiūrėti, prekeivis nustos demonstravęs prekes ir dažniausiai net neparodys savo nusivylimo.

Papuošalų parduotuvėje akims nukrypus ne paprasto metalo, o sidabro gaminių pusėn, prekeivis iškart pagirs pasirinkimą ir atidžiai stebės, į kokio tipo papuošalus dairaisi. Dar paklaus, ar ieškai sau, ar dovanų. Neskubins, leis gerai apžiūrėti ir pačiupinėti kiekvieną sudominusį gaminį ir nepamirš kaskart pagirti tavo pasirinkimo ir skonio. Pasirinkai pakabučių, akimis ieškai dar kažko - štai ten yra grandinėlių. Reikia turėti omenyje, kad marokiečiai mėgsta sudaryti didžiulės prekių gausos ir neriboto pasirinkimo įspūdį. Jei turės dvi vienodas prekes - nesvarbu, papuošalus, rankines ar kilimus, - jos niekada nebus šalia. Tad kai pirmąsyk pamatai daiktą, gali atrodyti, kad jis parduotuvėje yra vienintelis. Tik vėliau akis, apsipratusi su nepaprasta gausa, pradės įžvelgti pasikartojimus.

Derybos - būtinos
Išsirinkau du pakabučius ir dvi grandinėles. Vieną pakabutį su vos įžiūrimu akmenėliu prekeivis itin gyrė sakydamas, kad turiu puikią nuojautą, tai esąs tikras safyras. Šypsojausi ir linkčiojau absoliučiai tuo netikėdama, nebuvau tikra net ir tuo, ar sidabras yra išties sidabras. Tad rinkausi tik patinkamų formų ir kreipiau dėmesį į darbo kokybę.

Kai atėjo laikas pasakyti kainą, vyriškis pasikvietė dar vieną kolegą ir jie kruopščiai svėrė tuos keturis, anot jų, tikro sidabro gaminius. „2500 dirchamų“, - išgirdau nuosprendį netrukus. Energingai purtau galvą ir siūlau, užgniaužusi bet kokią gėdą, 400. Jie ima kvatotis, o aš skėsteliu rankomis ir suku durų link. Mane sustabdo, tiesia lapuką, ant kurio užrašo savo kainą, mano kainą, jas abi nubraukia ir prašo užrašyti naują, kuri man atrodytų tinkama. Rašau 420, jie - 2300, tada aš - 450, jie 1800 ir sako, kad daugiau nuleisti negali.

Aš vėl apgailestaudama skėsčioju rankomis ir suku laukan. Jie siūlo jau pačią paskutinę kainą su neįmanomai didele nuolaida - 1300. Aš pakeliu savąją iki 500. Jie jau žada parduoti už 1200, aš - pirkti už 550. Tada jie nusileidžia iki tūkstančio. Aš pakeliu iki 600. Jie staiga nusileidžia iki 650 ir ima vynioti prekes. Aš patyliu ir sakau - 630. Jie kvatojasi ir sutinka. Visos derybos vyko žaismingai šypsantis, nesutikti su jų stipriai nuleidžiama kaina reikėjo nemenkų pastangų. Vienas euras tuo metu buvo beveik 11 dirchamų, o aš buvau išsirinkusi masyvų pakabutį su keliolika pusiau brangių akmenų ir prie jo tinkančią storą grandinėlę. Antrasis pakabutis ir grandinėlė buvo lengvesni. Tačiau, mano nuostabai, Lietuvoje profesionalus juvelyras nustatė, kad safyras - tikras, nors tokio akmens į sidabrą paprastai niekas nededa. Panašaus storio grandinėlė, kaip mano įsigyta masyvioji, parduotuvėje Lietuvoje kainavo apie 300 litų. Tačiau iki šiol nežinau, ar Maroko matais nusipirkau papuošalų pigiai, ar brangiai.

Užburiantis senamiestis
Mūsų kelionės maršrutas buvo kiek kitoks nei dabar. Iš pradžių mes vieną dieną praleidome Agadyre, o tik kitos dienos rytą išvažiavome į Marakešą. Dabar jis numatytas turo pabaigoje, todėl nežinau, ar jo senamiestis ir garsioji Džemos aikštė padarys tokį egzotišką įspūdį.

Mes turėjome progos po ją pasivaikščioti keletą kartų - per apžvalginę ekskursiją matėme prieigas, paskui vakarieniavome prie pat esančiame restorane ir vaikštinėjome prieš grįždami į autobusą, o kitą dieną turėjome galimybę praleisti net keletą valandų. Šimtai, gal ir tūkstančiai, prekeivių, nacionalinio maisto gamintojų, fokusininkų, pasakotojų, kvapai, garsai ir spalvos padaro nenusakomą įspūdį.

Šiemet pažintinio turo dalyviai į ją pateks po nepakartojamo Feso, kurio senamiestis pagal efektingumą yra sunkiai su kuo palyginamas. Tai tarsi gyvas viduramžių miesto maketas - siauros nuo karščio saugančios gatvelės, viliojančios prekėmis vos ne ties kiekvienu
posūkiu, ištisi audėjų, dažytojų, metalistų, dailidžių, mėsininkų, duonos kepėjų kvartalai. Gidas Marius sakė, kad Feso senamiestis jį tiesiog užburia. Norėtų jame pagyventi vienas bent savaitę - vaikščiotų, bendrautų su vietos gyventojais. Kiekviename kvartale - sava kepykla, pirtis, vaikų darželis, kuriame mažieji mokosi skaityti Koraną.

Sunku patikėti, kad tokiomis viduramžiškomis sąlygomis (nelygūs, beveik vienodi purvo spalvos fasadai, langeliai tik antrame aukšte, ne vieną šimtmetį atlaikiusios durys), nors ir kaip skatinami valdžios, išties gyvena šiuolaikiniai žmonės. Einant viena gatvelių pavyko pamatyti į tokį senovinį būstą pravertas duris - atėjo tarnautojas patikrinti elektros skaitiklio. Pamačius už tų durų atsivėrusią šviesią erdvę su tradicine grindų ir sienų mozaika buvo galima tik aiktelėti. Deja, tik akimirkai, nes durys tuojau pat užsivėrė.

Liucija Galvydis
Liucijos Galvydis nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija