Malonumas maitinti (Vilnius)

Vilniuje teikiama nauja paslauga. Paskambinę telefonu įmonių ar biurų darbuotojai kitai dienai gali užsakyti šviežių bandelių su įvairiais įdarais, kurios pristatomos tiesiai į darbo vietą. Mūsų redakcijos darbuotojai taip pat išmėgino šią paslaugą ir liko patenkinti. VŽ „Savaitgalis“ susirado žmogų, sumaniusį šį verslą. Tai - 27 m. Arūnas Jonaitis, UAB „Miesto kepėjas“ savininkas. Verslą pradėjo palikęs įdomų darbą vienoje prestižinėje įmonėje. Apie pelną ir sėkmę bandelių versle kalbėti dar labai anksti, tačiau p. Arūnas nė kiek nesigaili apsisprendęs eiti gal sunkesniu, tačiau savo verslo kūrimo keliu. „Jaučiu didelį malonumą, ypač kai bandelių į tą pačią vietą užsako dar kartą“, - sako jis.

Informacinės bombos sprogimas
Didžiausias netikėtumas ką tik pradėtame versle p. Jonaičio laukė pirmosiomis dienomis. Vienas žmogus, paragavęs bandelių, sumanė padaryti gerą darbą - jis internetu išplatino žinutę apie puikią galimybę užsisakyti bandelių į darbo vietą ir parašė, jog tai labai skanios karštos bandelės.

„Tai buvo tarsi informacinė bomba. Staiga visi panoro užsisakyti bandelių, o aš tam nebuvau pasiruošęs, - pasakoja verslininkas, - be to, teiginys, kad bandelės karštos, klaidino užsakovus, ir jie būdavo nusivylę, kai atveždavome ne karštas, o tiesiog šviežias bandeles. Mūsų bandelės kepamos iš sluoksniuotos tešlos. Iš tokios tešlos šiltai laikomi gaminiai susmenga, netenka prekinės išvaizdos, todėl karštų jų pristatyti nežadame. Gamybos technologija yra tokia, jog bandelės jokiu įdaru įdaryti neįmanoma tol, kol jis neatvėsęs.“

Paklaustas, ar jau galima kalbėti apie šio verslo naudą, jis sako: „Manau, tai labiau mano pomėgis nei verslas. Nesitikiu daug iš šio verslo uždirbsiąs, na, gal smulkioms išlaidoms. Pradiniai mano skaičiavimai rodė didesnes pajamas.

Dabar matau, jog taip nebus. Manau, jog ateityje šis versliukas man bus tarsi hobis. Ateityje svajočiau apie didesnį verslą. Galimybių - begalės, rinka dar tikrai nėra susiformavusi. Įstojus į Europos Sąjungą, aiškiai matyti, jog paslaugų sektorius dar gerokai atsilieka nuo Europos standartų, todėl Lietuvoje matau didžiulių veiklos galimybių, ir todėl man sunku suprasti žmones, savo noru paliekančius tėvynę ir vykstančius laimės ieškoti svetur“.

Pamokos Lenkijos pasienyje
Šiokios tokios verslininko duonos p. Arūnas paragavo dar paauglystėje. Augęs pasienio su Lenkija miestelyje Lazdijuose trylikametis berniukas ten gavo pirmąsias praktines verslo pamokas. Miestelyje tuo metu virė veikla - gyventojai (ypač į tai buvo įsitraukę vaikai) rinkdavo butelius, kuriuos palikdavo ilgiausiose eilėse pasienyje laukiantys keleiviai, juos nešdavo į taros supirktuves. Vaikams būdavo daug darbo ir šiek tiek pinigų. Ponas Arūnas, kaip ir dauguma vaikų, rinko ir pridavinėjo butelius. Lazdijuose veikė turgus.

Jame lenkai pirkdavo įvairias prekes (tų laikų deficitus), kurių jiems neparduodavo Lietuvos parduotuvėse, nes tai buvo visuotinio deficito ir absurdiškiausių draudimų laikai. Vietiniai gyventojai parduotuvėse pirkdavo viską - šviežių agurkų, dantų pastos, skalbimo miltelių, buitinių valiklių ir veždavo į turgų parduoti. Taigi dauguma miestelio žmonių buvo įsitraukę į
verslą turguje. Pasibaigus tam aukso amžiui, daugelis gyventojų liko be verslo ir be pinigų.

Mūsų pašnekovas tik pradžioje jautėsi nesmagiai, rinkdamas butelius ar pardavinėdamas agurkus turguje, tačiau po truputį įveikė varžymąsi. Nors šeimoje pinigų netrūko, vis dėlto paaugliui buvo smagu užsidirbti ir savų pinigų. Tiesa, jie išgaruodavo labai greitai. Kiek pasikapstęs atmintyje, prisiminė, jog kartą susitaupė 36 rb ir nusipirko gintarinius šachmatus.

Mama, tėvas ir dabar turi savo verslą, todėl p. Arūnas yra įpratęs girdėti kalbų apie verslą, pelnus, geriausias investicijas.

Praktiškai pritaikomos žinios
Kai p. Arūnas baigė vidurinę, gero tono ženklas buvo mokytis teisės. Apie tai svajojo daugelis. Pasidavęs inercijai, mūsų pašnekovas taip pat susirengė tapti teisininku. Neįstojo, sako, dabar suprantąs, jog ši profesija - ne jam, ir giria mėgstamo posakio „Nėra to blogo, kuris neišeitų į gera“ teisingumą.

„Žinoma, mes nė vienas nemėgstame pralošti, tačiau pralošus nebūtina nukabinti nosies“, - sako p. Jonaitis.

Pamanęs, jog nėra čia ko liūdėti, jaunuolis dar suspėjo nunešti dokumentus į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Tarptautinę verslo mokyklą. Pasirinko studijuoti verslo vadybą.

Laimingi studentai, kuriems nereikėjo mokytis dalykų, nepritaikomų gyvenime. Vienas iš jų ir mūsų pašnekovas, studijas pradėjęs 1996 m. „Ten įgytu išsilavinimu esu patenkintas, - sako p. Arūnas. - Dauguma dėstytojų buvo tikri savo srities žinovai, profesionalai. Nemažai dėstytojų buvo atvykę iš užsienio šalių, kuriose senos rinkos ekonomikos tradicijos. Paskaitos buvo naudingos, įgytos ekonomikos žinios pritaikomos gyvenime. Be to, buvo dėstomos psichologijos, filosofijos, fizikos, statistikos disciplinos. Psichologinės žinios taip pat praverčia - dažnai save pagaunu analizuojąs žmogaus gestų kalbą, praverčia derybų meno išmanymas. Ir pats pasistengiu elgtis taip, kaip rekomenduojama elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.“

Mokslai šioje mokykloje mokami, tad į sūnų šiuo atveju investavo tėvai.

Gyvenimas Vilniaus Niujorke
Studijų metais vaikinas gyveno Saulėtekio studentų miestelyje, kurį jau ne viena studentų karta vadina Niujorku. Smalsauju, ką veikia dabartiniai studentai, kai nebereikia pasislėpus klausytis kokios radijo laidos iš užsienio, po antklode graužti nakčiai gautos atšviestos draudžiamos knygos, stovėti mitinguose su trispalvėmis arba eiti deginti laužų prie parlamento.

„Man tėvai nuolat kartodavo: „Patys gražiausi gyvenime yra studijų laikai“. Pats tuo įsitikinau ir visiškai pritariu šiai tėvų nuomonei. Jaučiausi laimingas, finansiniai poreikiai buvo nedideli. Vienintelis dalykas, kuris kiek gadino puikų studentiško gyvenimo įspūdį, - studentų susiskirstymas pagal gyvenamąją vietą - vilniečiai nebuvo per daug linkę bendrauti su atvažiavusiais iš kitų Lietuvos miestų. Kaip dabar madinga sakyti, mes buvome priskirti prie „runkelių“, o vilniečiai - prie elito. Patys susiremontavome kambarį, kuriame gyvenome. Pirmajame kurse valgį (dažniausiai keptas bulves) ruošdavo panelės, bet vėliau jos tapo ne tokios paklusnios, tad teko tuo užsiimti patiems. Iš tėvų buvome prisiklausę, kaip jie šėldavo bendrabutyje, tad nusprendėme, jog ir mes ne prastesni. Pabandėme išvynioti gaisrininko žarną. Ji veikė gerai, visas aukštas plaukė vandenyje. Pagal darbų saugos reikalavimus, žarną reikia išmėginti vieną kartą per metus. Tai ir padarėme. Patikrinome, - juokiasi p. Arūnas. - Aišku, panaudotą žarną teko išmesti. Pakartotinai naudoti ji netinkama. Iš esmės mūsų kartos studentams teliko mokytis ir linksmintis - apėjome visus alaus barus.“

Paliko prestižinę darbovietę
Pirmoji mūsų pašnekovo darbo vieta - statybinių medžiagų įmonėlė. Darbas nepatiko, tad, nusprendęs nesikankinti, p. Arūnas, kaip pats sako, išėjo į niekur. Intensyvios darbo paieškos pasiteisino - pavyko įsidarbinti į didelę ir prestižinę kompaniją „Mineraliniai vandenys“. Pradėjo dirbti prekybos agentu, o po metų perėjo į rinkodaros skyrių. Šis darbas buvo labai įdomus ir kūrybingas.

„Mineraliniai vandenys“ - pagarbos verta įmonė. Tai man buvo puiki gyvenimo mokykla“, - sako p. Jonaitis, visgi netrukus nusprendęs palikti perspektyvią darbo vietą.

„Išėjau. Ir niekas manęs nebūtų sulaikęs. Visą laiką norėjau dirbti viešojo maitinimo srityje. Jaučiu malonumą ruošdamas valgį. Kita priežastis, skatinusi palikti puikią darbo vietą, - noras dirbti sau ir neturėti jokių viršininkų ant savo galvos, sprendimus priimti greitai, nedelsiant, pačiam, nesitariant su kitais“, - prisipažįsta pašnekovas, dabar dažnai į savo buvusią darbovietę vežantis bandeles. „Atrodo, tarsi ir neišėjau, nes kone kasdien ten būnu“, - juokiasi jis.

Palengvėjo 20 kg
Pono Arūno atkaklumas imponuoja. Kartą nusprendęs ko nors imtis, jis tai daro nedelsdamas. Per 3 mėn. p. Arūnas numetė 20 kg svorio, laikydamasis 1000 kilokalorijų dietos. „Radau seniai išleistą knygutę, kurioje buvo ir produktų kaloringumo lentelė. Pamanęs, jog blogiau tikrai nebus, ėmiau stebėti tai, ką valgau, skaičiuoti suvartojamas kilokalorijas. Jau per pirmąją savaitę nukrito 3 kg. Jokių maisto produktų neatsisakiau. Labai mėgstu tarkuotų bulvių didžkukulius. Žinau, kad jų per dieną galima suvalgyti 4 ir sėkmingai lieknėti. Žinoma, daugiau nieko tą dieną valgyti negalima. Be to, jie turi būti be spirgučių padažo. Jei su padažu, tegalima suvalgyti du. Dar kasdien padarydavau atsispaudimų. Pamačius, kad svoris krinta, pagavo azartas. Kilogramų atsikračiau neskausmingai, o ir savijauta pagerėjo“, - patenkintas verslininkas.

Tapo įdomesnis sau
„Niekada neturėjau jokių pomėgių ir maniau, kad būtų puiku kuo nors susidomėti. Pats apie save ėmiau manyti, jog esu neįdomus žmogus, - sako pašnekovas, - tačiau gal prieš metus susipažinau su Kęstučiu Ptakausku, kuris mane sudomino bonsų auginimu. Kartą nusipirkau fikusą, pradėjau domėtis, kaip jį prižiūrėti.

Pataikiau paskambinti medelių auginimo entuziastui iš Alytaus Kęstučiui, vėliau važiavau pas jį į kursus. Labai susidomėjau medelių formavimu ir auginimu, nusipirkau specialius įrankius, kurie yra nepigūs. Kai kuriuos jų specialiai man atgabeno iš Japonijos. Dabar man medelių formavimas - puikiausias poilsis. Padeda nusiraminti, atsipalaiduoti. Tikro bonso dar neturiu, tik formuoju.“


Inga Liutkevičienė
„VŽ Savaitgalio“ informacija