Į šią šalį, kaip ir daugelis mūsų tautiečių, jis važiavo ieškoti geresnio gyvenimo ir ketino ten likti visam laikui. 26 metų vyruko planus pakoregavo Lietuvoje likusio sūnelio Marko ilgesys bei noras susigrąžinti virtuvėje kūrybos laisvę.
Pasipriešino vergovei
Iš pradžių į Airiją L. Samėnas išvyko su visa šeima. Tačiau vienam iš suaugusiųjų užsienyje nedirbti ir prižiūrėti dar metų neturintį mažylį buvo per didelė prabanga. Kad šeima galėtų pragyventi, Markas buvo parvežtas į Lietuvą ir paliktas senelių globai.
Pirmus tris mėnesius Linas plušėjo greitkelio užkandinėje. Šią vietą antrojo pagal dydį Airijos miesto Korko pašonėje lietuviui buvo suradusi mūsų šalies įdarbinimo bendrovė „Eirelita“.
„Tokio darbo nelinkėčiau net savo priešui“, - dažniausiai vilkikų vairuotojų lankomą užkandinę su apmaudu prisimena Linas.
Per pietus joje susirinkdavo daugiau nei 200 žmonių, kuriems rūpėdavo tik greitai ir sočiai pavalgyti. Tokius lankytojų srautus aptarnaujančios užkandinės virtuvėje tvyrojo nuolatinis chaosas, nebuvo nė kalbos apie elementarias higienos normas ar įstatymais apibrėžtą darbo laiką. „Ateidavau 9 ryto, o namo traukdavau 11 valandą nakties. Parėjęs iš nuovargio nebesuprasdavau, kas ir kur esu“, - mintimis į greitkelio užkandinę, kur turėjo atlikti pagalbinius virtuvės darbus, grįžta L. Samėnas.
Lietuvio kantrybė baigėsi po trijų mėnesių. Paskutinis lašas buvo netesėti užkandinės savininko pažadai dėl sutarto atlyginimo. Nepaisydamas, daugiau ar mažiau Linas plušėjo, darbdavys už savaitę jam atseikėdavo po 350 eurų.
Solidžiame restorane - taupymo režimas
Palikęs vergovinę įstaigą, lietuvis pats kreipėsi į vietos įdarbinimo agentūrą. L. Samėno nuostabai, jau kitą dieną jam buvo pasiūlytos net keturios virėjo vietos.
Korko centre esančiame trijų žvaigždučių viešbutyje „Hotel Imperial“ lietuviui buvo patikėta ruošti karštuosius patiekalus atviro tipo virtuvėje. Čia darbdaviams taip pat nerūpėjo profesinė Lino patirtis. Lietuvoje virtuvės šefu buvęs vyrukas turėjo prisitaikyti prie airių restorano maisto ruošimo metodų ir technologijų.
Šįsyk Lino darbo diena buvo normuota: vyrukas dirbdavo po 8 valandas, o jei būdavo viršvalandžių, už juos buvo mokama dvigubai. Nors lietuvis tarp virtuvės kolegų gaudavo mažiausią algą, ji daugiau nei dukart viršijo tą, kurią uždirbdavo Lietuvoje.
L. Samėnui buvo įdomu pažinti kitokią restoranų kultūrą. Jis pastebėjo, jog Airijos miestiečiai neįpratę ruošti maisto namie, todėl tiek per pietus, tiek vakare šturmuoja restoranus. Pastariesiems nereikia stoti į konkurencinę kovą dėl lankytojų, nes dėl vietų juose rungiasi patys svečiai.
„Lietuvoje valgiaraštis turi priminti Bibliją, o airiai prie valgių pavadinimų įrašo tik pagrindinį komponentą ir padažą. Išaiškinti visa kita - padavėjų pareiga, kuriais dažniausiai dirba ne jaunesni nei 40 metų žmonės“, - pasakojo Linas.
Lietuvio restorane nuolatiniame valgiaraštyje buvo siūlomi penkių pavadinimų užkandžiai, sriuba ir maždaug šeši karštieji patiekalai. Linui dirbant, čia buvo atliekamas kosmetinis patalpų remontas, o po jo pirmąkart per 25 metus į nuolatinį valgiaraštį įrašyti nauji patiekalai.
Linui buvo keista, kad solidžiame restorane dienos sriubai buvo naudojamos įtartinos būklės daržovės. Stebino jį ir košę primenančių sriubų tirštumas, bet savo trigrašio lietuvis nemėgino kišti.
L. Samėnas palaiko ryšį su Airijoje dirbančiais buvusiais kolegomis iš Lietuvos. Šiems patirtį jau pavyko pritaikyti. Viename provincijos miestelio restorane lietuviai jau ruošia cepelinus ir
balandėlius. Dėl to jame pamėgo lankytis tautiečiai, bet airiai šios vietos ėmė vengti.
„Ne tam norėjau tapti virėju, kad vien stovėčiau prie bulvyčių gruzdintuvės“, - sakė Airijoje laisvės iniciatyvai pasiilgęs, atnaujintoje „Literatų svetainėje“ dabar kūrybines idėjas vėl įgyvendinantis L. Samėnas.
Ramunė Žukauskienė
„Laisvalaikio“ informacija
http://laisvalaikis.meniu.lt
