Lotynų Amerikos vynas Lietuvos rinkoje pajėgus nukonkuruoti Bulgarijos ir Vengrijos vyną. Tai vyno ekspertų, Vyno klubo Vilniuje įkūrėjų, sutuoktinių Rasos Sužiedelienės ir Arūno Starkaus pranašystės. Gėrimus importuojančios danų firmos kvietimu žinovai lankėsi Argentinoje ir Čilėje, kur savo akimis ir gomurių įvertino vynininkų darbo vaisius. Prie šių šalių maisto kultūros prisilietę ekspertai norėtų, jog pas mus Lotynų Amerikos virtuvei atstovaujantys maitintojai savo verslą vertintų šiek tiek rimčiau.
Pastangos būti pastebėtiems
Geru žodžiu Argentinos ir Čilės vyną Rasa ir Arūnas minėjo jau prieš kelionę. Dar pozityvesnę nuomonę jie atsivežė pirmąkart apsilankę šiose šalyse. Ir ne vien todėl, kad turėdami ekspertų statusą galėjo iš arti išvysti vyno ūkius, į kuriuos kaip paprasti turistai nebūtų patekę.
Pervažiavę Andų kalnus, Argentinoje vilniečiai aplankė garsiausiame šios šalies vyno regione - Mendozos provincijoje - esančius „Trapiche" ir „Dona Paula" vyno ūkius. Kad galėtų susipažinti su Čilės vynininkyste jiems buvo pasiūlyta viešnagė į vynuogynus netoli sostines Santjago prižiūrinčios įmonės „Santa Rita" valdose. „Dona Paula" priklauso vienam turtingiausių Čilės žmonių - Don Ricerddo Claro. Pagrindinis šio asmens verslas - krovinių uostas bei stiklo pramonė, o vynininkystė jam it pomėgis, širdies šauksmas, bet ne didelių pajamų šaltinis.
„Apskritai, vynas gaminamas ne turtams susikrauti. Bendraudama su įvairių šalių vynininkais pradėjau suvokti, jog žmonės iš vyno gali tik pragyventi, bet ne praturtėti. Ši sritis - ne aukso kasyklos", - mano R. Sužiedelienė.
Vis dėlto į vynininkystę R. Claro investuoja milžiniškas lėšas. Jauniems jo ūkių vyndariams šios investicijos suteikia didelės laisvės tobulėti, šviestis, apsirūpinti moderniausiomis technologijomis, - tai sau gali leisti toli gražu ne kiekvienas didelis Europos vyndarys.
Lietuvius nustebino ir milžiniški, kelis kartus europietiškus lenkiantys vynuogynų plotai bei tai, jog iki šiol juose visi pagrindiniai darbai atliekami rankomis. Šimtų hektarų vynuogynų plotuose atrasti tam tikram vynui reikalingų vynuogių salelių gali buti siunčiami sraigtasparniai. Vynuogynai fotografuojami, o pagal uogų spalvą ir kitus požymius specialistai išskiria tinkamiausius. Tačiau uogas skinti, kaip ir vynuogynus genėti, patikima tik žmonių rankoms, - į laukus patraukia samdomų darbininkų pulkai. Senajame žemyne toks derliaus nuėmimo būdas po truputi tampa prabanga.
1075 ha vynuogynų valdanti įmonė „Trapiche“ gali didžiuotis ir didžiausiu Argentinoje vyno rūsiu. Tai, kas brangu europiečiams, šioje vyninėje - nepamainoma savastis: „Trapiche“ vynui naudojamos brangiosios 225 litro prancūziško ąžuolo statinės „barrique“, kurių rūsyje saugoma apie 8000.
Praėjusiais metais šioje vyninėje padaroma apie 11 mln. litrų vyno. Tuo tarpu didesnieji Europos vyndariai gali pasigirti 1 mln. ar 100 000 litru „apyvarta“ per metus.
„Būnant kitoje pasaulio dalyje sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma pagaminti tiek daug vyno. Tačiau argentiniečiai, jausdamiesi esą pasaulio pakraštyje ir norėdami būti pastebėti, privalo spausti daug ir geros kokybės vyno, - aiškina A. Starkus. - Lietuvoje matydami pigų Argentinos vyną galime įsivaizduoti, kad jiems naudojamos paprastos technologijos, vynuogės apdirbamos mašinomis, joms nereikalinga ypatinga priežiūra, nes reikia taupyti. Tačiau nuvykęs pamatai, kad gana pigioje šalyje vyndariai gali sau leisti daug dalykų, kurie jau yra prabanga europiečiams“.
Rasai ir Arūnui imponavo ir argentiniečių provincialumas, kuris, kaip pastebėjo ekspertai, pasireiškia didesniu atsidavimu savo verslui.
Už vynus su autentišku maistu
Nors Europoje Čilės ir Argentinos vynai dar nėra iki galo įsitvirtinę, Vyno klubo steigėjų nuomone, jie turi galimybių užkariauti Lietuvos rinką. A. Starkus nebijo ir dar drąsesnės prielaidos: iš mūsų šalies parduotuvių lentynų šis vynas gali išstumti panašių kainų Bulgarijos ir Vengrijos vyną: „Lotynų Amerikos gėrimams daugiau šansų suteikia ir palankesnis klimatas. Ten vynuogės prinoksta daug lengviau nei Bulgarijoje, kur pasitaiko didelių temperatūrų svyravimu, o dėl blogų metų visoje šalyje pagaminamas itin prastas vynas. Čilėje ir Argentinoje klimato pokyčiai nežymūs“.
Nors Lotynų Amerikoje vynui gaminti dedamos milžiniškos pastangos, jų kainos - nedidelės. „Jau čia, Lietuvoje, šis vynas yra palyginti pigus, tačiau savo šalyse gamintojai jį parduoda dar du kartus pigiau“, - tikina R.Sužiedelienė.
Arūno nuomone, šie užatlantės gėrimai kelią Lietuvos vartotojo link optimalių kokybės bei kainos santykių dar labiau prasimuš, kai mūsų prekybos centrus pasieks aukštesnio lygmens vyno siuntos.
Savo šalyje jau galime paragauti gero kokybės ir kainos santykio pradinio ir vidutinio lygio „Trapiche“, „Dona Paula“ bei „Santa Rita“ vyno. Beje, pastarosios įmonės turime ir išskirtines serijos „Triple C“ vyno. Visi šie gamintojai turi gėrimų, kurie puikuojasi vyno dešimtukų viršūnėse. Juos, reikia tikėtis, greitai galės įvertinti ir Lietuvos vyno mėgėjai.
Pasak Arūno, abiejose šalyse pavyko aptikti puikaus baltojo vyno, apie kurį Lietuvoje nėra jokios informacijos. Ypač ryški orientacija į baltąjį vyną žuvies ir jūrų gėrybių patiekalų šalyje Čilėje. Čia su europietiškų veislių baltosiomis vynuogėmis vyndariai eksperimentuoja įvairiausiais būdais ir pasiekia puikių rezultatų.
Argentinoje taip pat buvo paneigta sutuoktinių nuostata, kad tipiškiausias šios šalies vyno veidas - tik čia spaudžiamas taniniškas, sunkus, tamsiaspalvis raudonasis „Malbec“. Ekspertų įsitikinimą, kad argentiniečiai baltąjį vyną daro tik iš bėdos, paneigė puikiausias vietinis „Chardonnay“, bei kokybe garsiesiems Naujosios Zelandijos vynams prilygstantis „Sauvignon blanc“.
Vis dėlto norint visiškai suvokti tikrąjį egzotinių šalių vyno skonį, anot ekspertų, į Lietuvą reikėtų importuoti ne vieną maisto kultūros komponentą, o visą gastronomijos paletę. Jei jau siūlyti argentinietiško vyno, tai prie pagal autentišką receptūrą ruoštų jautienos didkepsnių, o ne taikytis prie lietuvių skonio ir visus mėsos patiekalus niveliuoti vienodais marinatais ir prieskoniais. Restoranui, kuris dedasi argentinietišku, garbės reikalas turėti ne tik vyno, bet ir vynuogių degtinės Pisco Souru, be kurios Argentinoje ir Čilėje neįsivaizduojamas joks aperityvas. O vietoj keptų mėsa ir daržovėmis įdarytų sluoksnuotos tešlos pyragėlių empanadų, kurių tiek Argentinoje, tiek Čilėje siūloma kiekvienoje virtuvėje, patiekti aliejuje virtų čeburėkų - Lotynų Amerikos kultūrą propaguojančiam restoranui - tiesiog gėdinga.
Ramunė Žukauskienė
„Laisvalaikio“ informacija
