„La Pergola“ – daugiau nei alkiui numalšinti (Vilnius)

Kelios minutės kelio nuo pagrindinių senamiesčio gatvių ir istorinės XVI a. gynybinės Vilniaus sienos skiria „La Pergola“ restoraną nuo senamiesčio triukšmo ir šurmulio. Kiemelyje esančioje automobilių aikštelėje būtų galima sustatyti ir kelis autobusus – visos 15 automobilių stovėjimo vietų laisvos. Apie 7 valandą vakaro – tuo laiku, kai senamiesčio kavinėse šurmuliuoja lankytojai – restorane „La Pergola“ mes tik vieni. Tai, kas dažnam restorano savininkui turėtų būti Dievo rykštė, mums tąsyk tapo tikru atradimu. Tik įžengę pro restorano duris buvome apsupti ne tik prabangos: nedidelė 30 vietų salė ir šalia jos esantis baras žaižaravo krištoliniais sietynais, tviskėjo porcelianu, gyvų gėlių puokštėmis. Išorinė prabanga – nedidelis nuopelnas ir nesudėtingas mokslas. Mus visus labiau papirko čia patirtas „dvasinis komfortas“ – taip paslaugų kokybę gal kiek juokais, bet gana tiksliai įvertino vienas iš kartu pietavusių pašnekovų. Visos viešnagės metu mūsų norų neįkyriai teiravosi ir juos vykdė padavėja, administratorė ir virtuvės šefas. Visą vakarą buvome apgaubti jų dėmesio ir malonaus aptarnavimo.

Šefo vaišės
Švariomis, nušluostytomis į iškvėpintus drėgnus rankšluosčius rankomis ir paslaugiai apklostyti padavėjos medžiaginėmis servetėlėmis, renkamės aperityvą. Lyg ir galėtume išgerti šampano „Veuve Clicquot Ponsardin“ – 340 Lt už butelį, o gal būti kukliems ir gerti pigiausią namų vyną – 21 Lt už 200 g.

„Aš visą vakarą mėgausiuos mineraliniu“, – toną diktuoja pašnekovas, nežinia kodėl atmesdamas visus viliojančius pasiūlymus.

Ką gi, administratorė atneša valgiaraščius ir paduoda juos atverstus ties patiekalais. Sąrašas neilgas ir gana aiškus – 4 rūšių šalti užkandžiai (nuo 16 iki 46 Lt), 2 karšti užkandžiai (nuo 27 iki 52 Lt), tiek pat rūšių sriubos (nuo 16 iki 22 Lt), 6 pagrindiniai patiekalai (nuo 27 Lt iki 57 Lt). Dominuoja Viduržemio jūros šalių virtuvės gėrybės – anties kepenėlės su įvairiais padažais ir garnyrais, užkeptos sraigės vyno padaže, jūros gėrybės. Tarp mūsų yra nusivylusių – kai kam šios gurmaniškos įmantrybės ne prie širdies. Pagalbon paslaugiai stoja virtuvės šefas. Jis puola aiškinti, kas į kokio patiekalo sudėtį įeina, klausinėja, ką kas mėgstame, ir siūlosi patiekti restorane pagamintų itališkų makaronų ar traškių prancūziškų blynelių (crepes) su kokiais tik pageidautume padažais ar įdarais.

Kompromisas rastas, visi patenkinti, telieka sulaukti patiekalų. Kad neprailgtų, padavėja ant stalo neša indelius su alyvuogių alieju, siūlo ragauti restorane keptos duonos, teptis ant jos alyvuogių aliejaus. Vėl kyla nepasitenkinimas – tarp mūsų yra tokių, kurie ant duonos tepa tik sviestą. Ant stalo tuoj pat atkeliauja indeliai su sviestu. „A la Carte“ aptarnavimo ceremonija vėl tęsiama – padavėja atneša „šefo pasveikinimą“. Tą vakarą jis viešnias vaišino šaltai rūkyta anties krūtinėle su marinuota kriauše, svečius – jūrų šukučių užkandžiu, apie kurį kalbama, kaip teikiantį ypatingų galių vyrams.

Virtuvės šefo meistriškumui priekaištų niekas neturėjo ir ragaudami sriubų, ir karštų patiekalų. Na gal pastabų ir galima būtu rasti – sriubos lėkštėje buvo kiek per sekliai, o ir karšto patiekalo galėtų būti taip pat kiek daugiau. Tačiau visą tai užglaistė padavėjos siūlymai dar pagerinti patiekalų kokybę: „Gal jums pabarstyti šviežiai maltų pipirų“ arba „Gal pageidaujate vandens?“ O ir pats virtuvės šefas, kas nėra įprasta Lietuvoje, atėjo paklausti, ar skanu, ar nieko netrūksta. Mums net kilo įtarimas, ar tik jie nedemaskavo mūsų užmačių, kad mes juos stebime ir vėliau aprašysime. Tačiau paklausę kelių ten viešėjusių bendradarbių nuomonės, nusiraminome – jie tvirtino, kad ir užsukę čia puodelio kavos buvo maloniai aptarnauti (juoda kava čia kainuoja 7 Lt).

Tik ramiam pokalbiui
Maloniai praleidę laiką aptarėme, kad šis restoranas ideali vieta po įtemptų derybų pasikviesti verslo partnerį ramiam pokalbiui: tylus išpuoselėtas „La Pergola“ restorano kiemelis, fontano čiurlenimas, maloni muzika, jaukus interjeras nuteikia raminamai. Vis dėlto aptarti verslo reikalus, jei iš anksto neužsisakysite atskiros salės, vargu ar čia pavyks – stalai „La Pergola“ restorane platūs, nešiojamieji kompiuteriai tilps, tačiau restorane kabo ženklai, perspėjantys, kad čia draudžiama kalbėtis mobiliuoju telefonu. Visa tai, pasak restorano darbuotojų, tam, kad niekas nedrumstų svečių ramybės.


Jolanta Malinauskienė (jolanta.malinauskiene@vzinios.lt )
„Verslo žinios“, 2006 09 29
Meniu.lt archyvo nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>