Kulinarinis paveldas dar kapituliuoja prieš didžkukulius

Kaimo turizmo sodybos, kavinės ir net maisto perdirbimo įmonės klientą bando prisivilioti tiekdamos patiekalus ar produktus su kulinarinio paveldo ženklu. Tačiau išrankūs lietuviai palyginti iš lėto pratinasi prie negirdėtų patiekalų, tegul pagamintų ir pagal senolių receptūrą. Įprasti didžkukuliai kol kas priimtinesni statistinio pirkėjo skrandžiui ir kišenei.

Aukštaitija traukia ne tik ežerais, kurių pakrantės nusėtos kaimo turizmo sodybomis. Tie, kurie mėgsta pavalgyti ir nebijo išbandyti naujovių, gali pasirinkti maršrutą, kuris driektųsi per kavines ir užeigas, siūlančias patiekalų, nusipelniusių kulinarinio paveldo ženklo. O jei Aukštaitijos neužtenka, galima patraukti į Latviją, nes ten irgi siūloma paskanauti neįprastų, bet senovinių patiekalų.

„Tiek Aukštaitijos, tiek Latgalijos regionai priklauso europiniam kulinarinio paveldo tinklui. Šio tinklo reikalavimai“ – gaminiai ir produktai turi būti gaminami iš vietinės žaliavos pagal vietovei būdingus receptus, – pasakoja Vyda Krasauskienė, Utenos apskrities viršininko administracijos Kultūros, sporto ir turizmo skyriaus vedėja.

Pratinasi lėtai
„Receptų turime daug, galėtume prigaminti įvairiausių patiekalų, kurie buvo mėgiami senovėje. Bet yra kita bėda – klientai atsargiai žiūri į naujus, jiems neregėtus pasiūlymus. Paprasčiausia būtų privirti puodą didžkukulių, nes jį garantuotai išparduosi. Bet norime išskirtinumo, kad važiuojantys pro šalį žinotų, jog „Gojaus smuklėje“ gaus tokių patiekalų, kurių daugiau niekas
negamina", – pasakoja Milda Tamulėnienė, smuklės, esančios kelio Vilnius–Utena 62-ame kilometre, savininkė, žurnalistams, išsiruošusiems kulinarinio paveldo maršrutu, siūlydama vaišintis naujausiu patiekalu – bulviniais žagarėliais.Ponia Tamulėnienė neslepia ir patiekalo sudėties: virtos bulvės, miltai, krakmolas, muskato riešutas.

„Ir būtinai jį, kaip ir kitus valgius, gaminant reikia įdėti širdies, nes lankytojas iš karto pastebi, kada maistas pagamintas su meile, o kada paprastai“, – šypsosi šeimininkė.

Kitas, jau prigijęs kulinarinio paveldo patiekalas – kukorai, įdaryti troškintais kopūstais. Tai bulvinius ragelius primenantis valgis, tačiau įdaras netradicinis ir, beje, labai tinkantis.

Tarp kitų kulinarinio paveldo patiekalų siūlomi valstietiški lašiniai.

„Juos, kaip ir skilandį, atsivežame iš Alantos, nes labai skaniai rūko mėsos gaminius“, – giria šeimininkė, parodydama, kad kulinarinis paveldas skatina įmones ir bendradarbiauti, ne tik konkuruoti.

Papildoma reklama
Vykstame į UAB Alantos agroservisą, kad įsitikintumėme, ar tikrai mėsos gaminiai tokie skanūs. Įsitikinome. Vytautas Sabaliauskas, bendrovės direktorius, pasakoja, jog kulinariniam paveldui priklausančiuose gaminiuose nėra konservantų. Jie brangesni už įprastą produkciją 10–15%, bet visame pasaulyje įprasta, jog už natūralumą reikia mokėti. Tiesa, jei susigundysite paskanauti bendrovės gaminių, jums teks važiuoti į Alantą ar Molėtus, nes ten įmonė turi firmines parduotuves. Arba dardėti į Utenos turgų, kur irgi galima įsigyti Alantoje pagamintų produktų su kulinarinio paveldo ženklu. Pono Sabaliausko teigimu, šis ženklas ne tik skatina pirkėjus rinktis sveiką produktą, bet ir įmonei dirba kaip rinkodaros įrankis.

O Valdo Gaidelio sodyboje verdamai žuvienei reklamos kažin ar bereikia. Ypač jei prie katilo darbuojasi pats kaimo turizmo sodybos Ginučiuose savininkas. Tiesa, šis patiekalas dar neįtrauktas į kulinarinio paveldo sąrašą, tačiau gėdos jam nepadarytų.

„Žuvienė jokiu būdu negali būti bulvienė“, – aiškina p. Gaidelis, berdamas į katilą morkas, krapus, mesdamas perpus perpjautus svogūnus. Šiems suminkštėjus suverčiama pusė kibiro žuvies: lyno, karšių, ungurio. Įmetamos ir kelios žuvų pūslės – daugiau dėl atrakcijos, nors, kaip tvirtina p. Gaidelis, jos skoniui suteikia sodrumo.

Bet įdomiausia ceremonijos dalis – prieš akis: katilas nukeliamas nuo ugnies, į jį šliūkštelėjama gera stiklinė degtinės (galima ir konjako), ir įmerkiama dar deganti pliauska, kuri šnypšdama žuvienėje užgęsta.

„Ji kvapui suteikia stiprumo, aštrumo. Paskui didesni angliukai išgraibomi, o mažesnieji lieka. Bet jie skrandžiui nepakenks, priešingai, – padės greičiau suvirškinti“, – šypsosi žuvienės specialistas ir perspėja, kad jokiu būdu negalima naudoti pušinės ar eglės malkos, nes jos sakingos: geriausia tiksiąs alksnis.

Šios žuvienės keliaujantieji pro Ginučius gali paskanauti šalia sodybos esančioje kavinėje. O štai kito aukštaitiško patiekalo „šiurpos“ gaus tik didesnis lankytojų būrys, užsisakęs jo iš anksto.

„Šiurpa“ vaišina Ginučių vandens malūnas. O jos paslaptis - mėsa, paprastai žvėriena, troškinama aluje. Kai katilas nukabinamas nuo ugnies, jau turime puikų aromatingą troškinį.

Ignalinos viešbutyje „Žuvėdra“ jus pavaišins sriuba „Paliauka“, pagaminta iš kiaulės kulno ir pagardinta miško grybais.

„Receptą gavome iš vienos ignalinietės, kuriai per 70 metų, o ji prisimena, kad ir jos močiutė virdavo tokią sriubą. Taigi patiekalui mažiausia 150 metų“, – džiaugiasi Petras Mačiulis, viešbučio direktorius.

Jei stipraus maisto nepageidaujate, galima paragauti blynų iš žirnių miltų. Reikia pripažinti, jog skoniu jie lenkia įprastus: ir spalva geltonesnė, ir skonis stipresnis.

Turi kuo nustebinti ir UAB „Degesa“, valdanti kelias kaimo turizmo sodybas Zarasų rajone ir mažytę kavinukę Bikėnuose. Čia galima paragauti žuvies sūrio. Jis slegiamas kaip įprastas sūris, tačiau gaminamas ne iš varškės, o iš žuvies. Neįprasta, įdomu, skanu, bet nepigu: 1 kg (maždaug tiek sūris ir sveria) kainuoja 60 Lt.

Latviai santūresni
Kelionei įsibėgėjus jau galime pasižvalgyti, ką siūlo latviai. Tiesa, pirmasis įspūdis ne koks, ir dėl to kalti tik duobėti Latvijos keliai. Kuo toliau į Latgaliją, tuo jie prastesni, ypač automobiliai kratosi netoli Rezeknės miesto.Tačiau meno salonas-kavinė „Mols" (taip latgaliečiai vadina molį) patiekalais atperka kelionės nepatogumus. Čia svečiams siūloma tradicinė miežių košė su spirgučiais, kepami kepsniai majonezo ir sūrio patalėliuose. Didesnei kompanijai patiekalai atnešami bendruose induose: pagal latgalietišką tradiciją – kas kiek nori, tas tiek kraunasi.

Bet įspūdingiausias – degantis firminis kokteilis, kurio viena iš sudedamųjų dalių – Rygos balzamas. Šiek tiek nedrąsu buvo kišti šiaudelį į degančią taurę ir vienu ypu išgerti jos turinį, bet paskui maloniai pasklidusi šiluma ne degino, o nuteikė smagiam pokalbiui su Vesma Aivars, verslininke, įgyvendinusia drąsią idėją meno salone siūlyti ir tautinių patiekalų.

Užsukęs į Agluonos duonos muziejų paragausi ne tik duonos, bandelių su lašinukais, giros ar čiobrelių arbatos su medum, bet ir pasiklausyti Vijos Ancanės, kepyklos savininkės ir muziejaus įkūrėjos, istorijų apie duoną ir su ja susijusius papročius.

Vis dėlto, nors latviai turi kuo pasigirti, tačiau besilankant Lietuvos sodybose šeimininkai įtaigiau mokėjo pasakoti apie poilsio jose privalumus ir girti savo patiekalus.

Lietuviškų kaimo turizmo sodybų šeimininkai jau perprato, kad vien gražios gamtos ar sutvarkytos aplinkos neužtenka. Nuoširdus šeimininko žodis ne ką mažiau svarbu. O jei ant stalo dar garuoja firminis patiekalas, jei šneka liejasi laisvai, gali laukti, kad svečias čia sugrįš.

Rasa Dževeckytė
„Verslo žinios“, 2006 06 16 
UAB „Čilija“ archyvo nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>