Prie jų priskiriamos jonažolė, perkūnžolė (geltonžiedis barkūnas), rausvažiedė širdažolė, sidabražolė, didžiagalvė arnika, ramunėlė. Be jų kupolėje turėjo būti raudonasis ir baltasis dobilas, ramunė, veronika, gegužraibė, muilagėlė, šunlaiškis, vingiorykštė, ežeinis, notera... Visas žoles reikėdavo surinkti iki vidurnakčio, nes vėliau jos nebeturi tiek magiškų bei gydomųjų savybių.
Kiekviena žolė turi savo reikšmę ir paskirtį. Buvo tikima, kad jonažolė gali išgydyti net 99 ligas. Jonažolės nuoviru plaudavo karvės spenelius nuo apkerėjimo. Perkūnžolė padeda velnio apsėstiems žmonėms, malšina širdies skausmą, padeda sergant priepuoliu. Be to ji apsaugo trobesius nuo perkūnijos. Artėjant audros debesims tereikia perkūnžolę įmesti į ugnį ir audra praeis pro šalį. Rausvažiede širdažole gydė širdies skausmą, bet visų pirma ji buvo laikoma raganų žole. Raganos gamindavo iš jų košę, ja pasitepę pažastis galėdavo Joninių naktį skraidyti ir žmones durnaropių ar kitais nuovirais kvailinti. Sidabražolė tiko ne tik vaistams, bet ir dažams. Nuo gyvatės įkandimo reikėjo prisirinkti ir nuodingojo ežeinio. Muilagėlė atliko ne tik vaistažolės rolę. Ji buvo naudojama vilnų plovimui, kad gerai putotų. Šiurkščioji notera saugojo nuo blogos akies, nervus ramino ir tiko dažams. Nuo raganų, piktų dvasių, laumių, velnių namus saugojo pelynas, ajerai, šermukšnis, kietis. Šituos žolynus dėdavo prie tvarto slenksčio, užkišdavo už durų staktos. Jais taip pat apkaišydavo namą, prikišdavo į plyšius. Tai reiškė, jei visokios piktos dvasios norės į namus įlįsti, šitie žolynai joms taip nagus nusvilins, jog praeis noras į trobą brautis.
Namuose apkaišydavo jonažole šventųjų paveikslus, balkius. Tai saugojo nuo visokių nelaimių. Jei jonažolė ilgai nedžiūvo , o sudžiūvusi vis tiek liko žalia, tai reiškė, kad namams bus geri metai.
Merginos turėjo surinkti kupolę iš devynių žolių. Kad puokštę apsaugotų nuo piktos akies, jos dar įkišdavo dilgėlę, puokštę papuošdavo kaspinais. Kupolę pakabindavo kaimo gale, kur nors netoli rugių lauko. Dainuodamos jos saugodavo kupolę nuo kaimo bernų dvi naktis ir vieną dieną. Jeigu pavykdavo išsaugoti, tai jos pasidalindavo kupolę tarpusavyje ir visus metus laikydavo, kad sektųsi. Kupolės žolynai tikdavo vaistams ir saugodavo nuo kenkėjų.
Svarbi Joninių dalis - vainikų pynimas. Išvakarėse merginos nusipindavo iš kupolių vainikėlius ir plukdydavo juos, mėtydavo per laužą, taip burdamos savo vestuvinę laimę. Vainiką reikėdavo pinti iš devynių arba 12 rūšių gėlių: baltųjų ir raudonųjų dobilų, ramunių, kūkalių, rugiagėlių, rūtų... Dažniausiai merginos nusipindavo du vainikus. Vienu vainiku pasipuošdavo, o kitas būdavo skirtas ateičiai spėti.
Pinant negalima kalbėti. Nupynus vainiką pasidėti jį po pagalve ir gal pavyks pamatyti sapne savo jaunikį. Arba nupynus mesti ant medžio. Jei vainikas iš pirmo karto užkibs ant šakos, mergina šiais metais ištekės. Du vainikus su žvakutėmis merginos nuleisdavo prieš vidurnaktį į upę ar ežerą. Jei vainikai plaukia susiglaudę, tai mergina ištekės. Jei vainikai išsiskiria, tai ir mergina išsiskirs su savo mylimuoju.
Svarbiausia šventės dalis - ieškoti paparčio žiedo. Paparčio žiedas - laimės ir aiškiaregystės simbolis. Tas, kuris jį randa, supranta gyvulių kalbą, mato, kur žemėje slypi lobis, skaito žmonių mintis, tampa protingu ir laimingu, sužino visas paslaptis. Kad surasti paparčio žiedą, reikia eiti vienam ir nesidairyti, toli nuo trobesių, kad nesigirdėtų nei žmogaus balsas, nei šunų lojimas, nei gaidžio giedojimas. Ieškoti žiedo reikia tarp 11 -12 val. nakties. Po paparčio krūmu patiesti baltą drobulę, apsibrėžti apskritimą šermukšnio lazda, užsidegti žvakę, pasidėti švęstą vandenį ir melstis, nusigręžus nuo paparčio tol, kol pasirodys paparčio žiedelis panašus į spindinčią žvaigždutę ir nukris ant skarelės. Raganos, velniai, piktosios dvasios visą laiką gąsdina. Todėl prieš einant paparčio žiedo ieškoti reikia atlikti išpažintį. Rastą žiedą sunku išsaugoti. Reikia prapjauti krūtinės arba rankos odą ir ten jį įkišti. Nors paparčio žiedą dar niekam nepavyko rasti, bet žmonės jo ieško kiekvienais metais per Jonines.
Svarbią vietą Joninių papročiuose turi ugnis. Buvo manoma, kad ugnis sunaikina visas blogybes, apvalo. Laužai kuriami ant kalnelių. Kuo aukštesnis kalnelis, tuo didesnis laužas, tuo daugiau apšvies jo liepsna, tuo geresnis derlius ten bus. Joninių laužo ugnis nepaprasta - ji apsaugo nuo ligų, nuo nelaimių, nuo blogos akies, apvalo. Prie laužų jaunimas dainuodavo, žaisdavo, vaišindavosi. Nakčiai baigiantis šokinėdavo per laužą. Jei mergina ir vaikinas kartu peršokdavo, jie susituoks. Išvakarėse švariu vandeniu būdavo užliejamas namų židinys, o paskui būdavo iš naujo įkuriamas Joninių laužo ugnimi. Į Joninių laužą būdavo metamos piktžolės, kad laukai būtų švarūs. Ryte per Joninių laužavietę būdavo varomi arkliai, kad juos apsaugoti nuo blogos akies.