Kelionė po rislingo kraštą (svetur)

Pigių skrydžių bendrovei „Rynair“ pradėjus skraidyti į Frankfurto Hano oro uostą, turizmo agentūros suskubs siūlyti keliones. Tačiau mėgstantys patys braižyti kelionių maršrutus tai pradėti gali jau šiandien.

Įpratusieji manyti, jog Vokietija – iki nuobodumo žinoma šalis, keliaudami Reino ir Mozelio pakrantėmis su nuostaba atras vynuogynais apsodintus stačius kalnų šlaitus, senovinėse pilyse siūlomą nakvynę, o kaimo restoranėlyje – gurmaniškų patiekalų.

Ramiai ir sočiai
Iš Kauno Karmėlavos oro uosto į Frankfurto Hano oro uostą „Rynair“ skraidina keturis kartus per savaitę. Lėktuvui nusileidus, nuo oro uosto iki Mainco, Reino krašto Pfalco sostinės, – valanda kelio. Autobusai kursuoja nuolat, tačiau viešbutį, atrodo, derėtų užsisakyti iš anksto – atvykę į keturių žvaigždučių „Novotel Dorint“ buvome nustebinti, jog laisvų kambarių nėra (standartinio numerio kaina – 115 EUR).

Ekskursiją po Maincą galėsite pradėti iš pat ryto. Skrupulingai sutvarkytame senamiestyje daugelis miestelėnų mėgsta pradėti dieną kava ir čia pat kepamais riestainiais (0,55 EUR).

Ant Reino kranto prieš 2000 metų pastatytas Maincas – dar visai jaunas miestas. Mat per II pasaulinį karą buvo iki pamatų sugriautas. Nors, pasak gidės p. Kristianos (Christian), pokario metais miestas lyg ir turėjo galimybę ištaisyti architektūros klaidas, ja nepasinaudota – stigo pinigų. Ir vietoj tipiškų vokiško stiliaus namų, pačioje senamiesčio širdyje, greta antrąjį tūkstantmetį skaičiuojančios katedros, sudygo tipiniai blokiniai daugiabučiai. Klaipėdos dydžio Mainco gyventojai pripažįsta, jog jų miestą galima vadinti „žmonių malūnu“, nes jų kraujyje sumišę romėnų, prancūzų, kitų tautų genai. Ponia Kristiana sako, jog Maince gyvenama „atsipūtus“ – ramiai ir sočiai. Visas miesto gyvenimas sukasi apie katedrą, statytą kaip Šv. Petro bazilikos Romoje „dvynę“, tačiau keliskart degusią ir vėl atstatytą, sulipdytą iš skirtingų šimtmečių detalių, bokštelių ir priestatų.

Jei pasiseks, greta katedros pamatysite triskart per savaitę vykstantį vokišką turgų, kuriam pasibaigus aikštėje nelieka nė žymės, kad čia ką tik šurmuliavo prekeiviai. Dar jums patars apžiūrėti Johano Gutenbergo (Johannes Gutenberg) namą. Tiesa, pirmoji jo spausdinta knyga – Šventasis raštas, pasaulį išvydo ne šiame name, bet didysis spaustuvininkas čia gyveno. Jei dar liko laiko, pasiūlys apžiūrėti giliausius pasaulyje – septyni aukštai po žeme – vyno rūsius.

Mozelio link
Išvykstant iš Mainco vietiniai pasiūlys stabtelėti ties Heinricho Heinės aprašyta Lorelei uola. Sakmė byloja, jog ant kalno sėdinti gražuolė taip pakerėdavo jūreivius savo dainomis, kad jie nepastebėdavo staigaus upės vingio ir laivai atsitrenkdavo į uolas.

Gidas pasakoja, jog nuo senų laikų plaukiančius pro šiuos vingius laivus privalo vesti locmanas. O gražuolė ant uolos sėda tik kartą per metus – konkurse įveikusi varžoves, ir jai įteikiamos auksinės šukos – Lorelei simbolis.Pietų sustojame Oberveselio (Oberwesel) miestelyje. Šeimos restoranėlyje jauku lyg namie. Vos spėjame užsisakyti patiekalus, kai mums jau neša virtuvės šefo dovaną – mažulytį dubenėlį perlinių kruopų sriubos su rūkyta šonine. Skanu, sotu, vokiška.

Moliūgų sriuba (4 EUR) tokia gardi, kad lėkštes atiduodame lyg išlaižytas. Ponia Matzner, nors ir labai prašoma, šypsosi, bet recepto neatskleidžia. Pasiteisina, jog virtuvės reikalus ji perdavusi sūnui ir virimu nebesidominti.Neskubėdami mėgaujamės karštaisiais patiekalais – žąsų kepenėlėmis, upėtakiu. Kainos, mūsų lietuviškomis akimis, nemažos (12-25 EUR), bet skonis viską atperka.

Vyno kalba
Už pusantro šimto kilometrų nuo Mainco nakvynei stojame Traben-Trabache ant Mozelio kranto. Daugybė didesnių ir mažesnių, pigesnių ir brangesnių viešbučių laukia svečių, o pramoginiai laivai – keleivių. Dabar ruduo, metas, kai vynuogės nuskintos, vynas bręsta ir galima daugiau laiko skirti svečiams.Luisas Kleinas (Louis Klein), didžiausios miestelio vyno daryklos savininkas, juokauja, kad kaip ir poilsiaujantiems, taip ir jam klimato atšilimas – į gera. Keletas pastarųjų metų vyndariams buvo itin sėkmingi. Geras ir šiemetinis derlius.

Maždaug 50 000 l vyno per metus pagaminantis p. Luisas pasakoja žemdirbyste nebeužsiimantis. O netrukus ir vyno gamybą perleis dukrai. Tuomet galės su žmona pasižvalgyti po pasaulį. 500 metų skaičiuojančios giminės tradicijų sūnūs – vienas gydytojas, kitas verslo konsultantas, nepanoro tęsti.

Vyninės šeimininkas ragina kelti taures, uosti aromatą ir ragauti – po gurkšnį juodojo, gurkšnį rusvojo rislingo, gurkšnį rinktinių vynuogių vyno. Tik štai paties brangiausio (35 EUR/ 0,33 l), ledo vyno, jau nebeturįs. O uogos, kurios sulauks pirmųjų šalnų ir tik tuomet bus skinamos – dar vynuogyne.

Ir nuskynę derlių vynuogių augintojai be darbo neliks. Su nuostaba teko stebėti pratybas: nuo traktoriaus prie sniego valytuvų vairo persėdę ūkininkai mokosi valyti oro uosto pakilimo ir nusileidimo takus. Toks netikėtas sprendimas galėtų prigyti ir Lietuvoje, kur darbdaviai dejuoja dėl kvalifikuotų specialistų stygiaus.

„Ūkininkai žino, kad lėktuvais atvykstantys turistai pirks ir ragaus jų išaugintų vynuogių vyną“, – abipusę naudą paprastai paaiškina p. Marija Horbert (Maria Horbert), Frankfurto Hano oro uosto atstovė.

Oro uostas su golfo lauku
Iš Traben-Trabacho važiuodami į Hano oro uostą sužinome, jog anksčiau ten buvo JAV karinė bazė. Kareiviams šią teritoriją palikus regionui iškilo nedarbo ir socialinės įtampos grėsmė. Tad žemės valdžia nusprendė kurti civilinį oro uostą.

Karinę praeitį dabar teprimena amerikiečių statytos kareivinės ir 18 duobučių golfo laukas.

Paklausta, kiek kainuotų pažaisti golfą, p. Marija pasako tik tiek, kad tai, kaip ir oro uosto paslaugos – nebrangu.

O Hano oro uostas nuo 1998 m. iškopė į 4 vietą Vokietijoje pagal oro uostų vežamų krovinių skaičių ir prognozuoja, jog šiemet aptarnaus 3,5 mln. keleivių. Prieš porą metų atlikta studija parodė, kad oro uostas sukūrė 2600 darbo vietų. Dabar sėkmingą vokiečių patirtį nori perimti Kauno Karmėlavos oro uostas.

Rima Rutkauskaitė iš Mainco
„Verslo žinios“, 2006 11 03
Interneto archyvo nuotrauka
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>