Kaip Pasvalio aludaris Užupio Respublikoje prieglobstį rado (Vilnius)

Vilniaus Užupio rajonas ne veltui vadinamas menininkų ir originaliai mąstančių piliečių Meka. Jau keletą mėnesių čia glaudžiasi iš Pasvalio su šeima emigravęs aludaris Valentas Vaškevičius. Savo krašte alumi „Šnekutis“, „Uraganas Anatolijus“, linksmomis keistenybėmis ir originaliu įvaizdžiu pagarsėjęs aludaris sostinėje iš naujo kabinasi į verslą. Polocko gatvėje atidarytame bare „Šnekutis“ jis propaguoja gyvo pasvalietiško alaus vertybes ir kuria planus, kaip kuo smagiau įsilieti į Užupio bendruomenę.

Bare laukiama galiūnų
Dar nemačiusieji nedidelio ūgio vyro kazokiškais ūsais, šiaudine skrybėle ir veltiniais, senoviniu dviračiu dumiančio Užupio gatvėmis, progą išvysti poną Valentą turės per Kaziuko mugę. Aludaris savo barą reklamuos Tymo skvere ir prie lentelės, ženklinančios Nepriklausomos Užupio Respublikos ribas.

„Šnekučio“ duris jis kvies praverti ne tik dėl penkių rūšių pilstomo „gyvo“ ir filtruoto mažųjų
Pasvalio aludarių alaus (0,5 l – 3 Lt), žmonos Dainos skaniai ruošiamų kiaulės kojų, ausų, kaimiškų kotletų ar žirnių su spirgučiais (3-7 Lt). Linksmai nusiteikusiems svečiams baro šeimininkai pasiūlys dalyvauti galiūnų varžybose. Jose rankų stiprumą bus galima išmėginti kilnojant iš sovietinio traktoriaus cilindro pagamintą alaus bokalą.

Dirstelėti į barą verta ir iš smalsumo. Aistrą sendaikčiams jaučiantis ponas Valentas nedideles baro patalpas pavertė senienų muziejumi. Čia ir žibalinės lempos, ketaus puodai, kubilai alui raugti, senovinės statinaitės, stalių padargai. Renka pasvalietis ir senovines alaus reklamas bei visų laikų alaus butelių etiketes, jų ant baro sienos eksponuoja kelis šimtus.

Badavo prie Seimo
Tačiau į savo praeitį V. Vaškevičius žvalgosi be didelio ūpo.

Pasvalyje jis neteko leidimo prekiauti alkoholiniais gėrimais, turėjo uždaryti savo barą. Mažųjų aludarių teisėms ginti V. Vaškevičius veržėsi į politiką – du kartus kandidatavo į Pasvalio rajono savivaldybės tarybą ir abu sykius patyrė fiasko. Prieš valdininkus ir jų priimtus, V. Vaškevičiaus manymu, verslui pražūtingus įstatymus aktyvusis aludaris protestavo net badaudamas prie Seimo rūmų Vilniuje. Bet tai jo problemų neišsprendė.

„Trintis būna ir šeimoj, ir savam krašte. Neįtikau pažiūrom. Tačiau iš Pasvalio emigravom ir dėl to, kad alus pinga, žmonių mažėja ir gyvenimas tampa neįdomus“, – dar vieną persikėlimo į Vilnių versiją kelia ponas Valius.

Alaus gamybos neišsižadėjo
– Vilniuje ar dar neužpuolė tikrintojai?

V. Vaškevičius: „Tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba, kuri persekiojo mane Pasvaly, man morališkai ir materialiai du milijonus litų nuskynė, jau tikrino. Nieko nerado. Jų prašau, bet ne ant kelių klaupiuosi, kad ne tik mūsų, bet ir kitas šeimas paliktų ramybėje, nors vienus metus duotų užsidirbt. O paskui, jeigu mes būsim Lietuvos nusikaltėliai, lai rūpinasi kitos instancijos“.

– Kaip jus priėmė Užupio bendruomenė?

D. Vaškevičienė: „Čia įdomiau dirbt, – žmonės linksmesni, nevartoja negražių žodžių. Su pijokais problemų nėra“.

V. Vaškevičius: „Kiti vilniečiai gąsdino, kad keliamės į „bomžų“ rajoną. Bet Užupyje daugybė menininkų ir įdomių žmonių. Jie užeina – mes keliam jiems nuostabą. Norim čia prigyt ir kuo ilgiau išlikt“.

– Ar pastebėjote vilniečių ir pasvaliečių skonio skirtumus?

D. Vaškevičienė: „Vilniečiai daugiau valgo“.

V. Vaškevičius: „Pasvaly oficialios aludės nuo šešių ryto praded dirbt, o po aštuonių – jau pirms smigims. Vilniečiai praded alų gert nuo šešių vakaro, nes iki tol dirb.

Pasvaliečiai krapšt pinigėlius tik un bokala. Lits penkiasdešimt – jiems absurdas, brangu. O čia trys litai – viens juoks. Žmonės dėkoja, kad pigu, kad atvežėm kitonišką alų“.

– Dar turite ambicijų daryti alų patys?

V. Vaškevičius: „Mano devizas – išlaikyt lietuviškus valgius ir gėrimus. Kas bus, jei visi alų košim? 70 kilometrų spinduliu nuo Užupio steigsim kaimo turizmo sodybą, ten – alaus mikrodaryklą. Pateiksim kitokį, nei anksčiau parduodavom. Bus sodyboje ir žuvies, ir pirties, ir dar kitokių atrakcijų“.

– Ar galima „gyvą“ alų ragauti ir likti kultūringam?

V. Vaškevičius: „Pirmom savaitėm Vilniuj bandėm siūlyt 7 laipsnių stiprumo alų, tas neprigijo. Dabar stipriausias – šešių laipsnių. Jei dar kam per stiprus, skiedžiam su gira. Svarbiausia, kad žmogus pasėdėtų, padiskutuotų. Prisėdu prie stalo ir aš: pasakoju apie Pasvalį, alų, – visokiom temom galim šnekėt nepasigerdami. Jaunimui rodau savo nuotraukų archyvą. Jiems čia daug negirdėtų, nematytų dalykų. Man svarbu, kad jie prisimintų, kur buvo, ką darė ir kad norėtų sugrįžt“.

Ramunė Žukauskienė
Sauliaus Venckaus nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija