Juodkrantė: ramybės daugiau nei pramogų (Juodkrantė)

Tiems, kuriems pajūris asocijuojasi su ramybe, o ne su Palangos kakofonija, Juodkrantė – vienas iš geresnių pasirinkimų, ypač susirengus pailsėti ne savaitgalį, o „eilinėmis darbo dienomis“. Tiesa, norintys pramogų gali ir nusivilti, nes griežti Kuršių nerijos nacionalinio parko reikalavimai neleidžia įgyvendinti kai kurių vietos verslininkų idėjų.

Vykstantieji į Kuršių neriją pakeliui patirs kelis neišvengiamus nemalonumus. Pirmasis – 20 Lt ekologinis įvažiavimo mokestis. Su juo poilsiautojai susitaikė, suprasdami, kad norint išlaikyti Kuršių nerijos originalumą reikia
už tai mokėti.

Kitas, nepalyginti skaudesnis dalykas, – pakelėje plytintys išdegusio miško hektarai ir po gaisro išvalyta dykvietė. Lina Dikšaitė, Klaipėdos lankytojų centro vedėja, pasakoja, kad iki kitos vasaros turėtų būti iškirsti nuodėguliai. Bus palikta 10 ha moksliniams stebėjimams ir apie 2 ha – turistams pasižiūrėti, kad nelaimė nebūtų pamiršta. Iš viso šiemet išdegė 240 ha Kuršių nerijos miško. Galima tik dėkoti Aukščiausiajam, gaisrininkams ir jų talkininkams, kad negailestinga ugnis nepasiekė Juodkrantės, kurios pranašumas prieš Palangą – tyla ir ramybė, lydinti kone kiekviename žingsnyje.

Klientai nepamirštami
Vietinių gyventojų teigimu, poilsiautojų Juodkrantėje netrūksta. Tačiau vietų, kur apsigyventi, – mažta, nes buvę valstybiniai poilsio namai privatizuojami ir po rekonstrukcijos dažnai virsta butais ar apartamentais.

„Visame pasaulyje įprasta, kad tokiose saugomose vietose gyventojų skaičius ribojamas, o populiarinamas poilsis ir turizmas. Pas mus – atvirkščiai. Buvę poilsio namai tampa gyvenamaisiais, o naujus statyti draudžia griežti gamtosaugos reikalavimai“, – stebisi Arūnas Rimdeika, svečių namų „VilaVita“ direktorius.

Net keli juodkrantiškiai, paklausti, kur rekomenduotų apsistoti, nurodė būtent   šiuos svečių namus. Todėl „VŽ Savaitgalis“ užsuko pasidairyti, kas lėmė, kad   apgyvendinimo įstaiga užsitarnavo vietinių gyventojų palankumą. Juolab kad ir
kainos čia nėra mažiausios.

„Dvivietis kambarys per patį sezono įkarštį kainuoja 190 Lt, žiemą – iki 100 Lt. Taip, kainos nemažos, bet siekiame, kad pas mus apsistotų žmonės, kurie nekeltų nepatogumų šalia gyvenantiesiems“, – aiškina p. Rimdeika.

„VilaVita“ veikia ketvirti metai, į svečių namus ji buvo rekonstruota įsigijus pusiau įrengtą sovietinių laikų poilsio įstaigą. Šiuose namuose yra 13   kambarių, vienu metu čia gali ilsėtis apie 30 žmonių.

„Vidutiniškai poilsiautojai apsistoja savaitei. Tiek laiko gyvenantiems taikome nuolaidas. Nuo pat pirmųjų įsikūrimo metų beveik pusė lankytojų tapo nuolatiniais klientais ir pas mus atostogauja kasmet“, – džiaugiasi svečių namų direktorius.

Už lojalumą „VilaVita“ atsimoka – pavyzdžiui, žiemą, kai užimtumas nedidelis, nuolatiniai klientai gauna kvietimą atvykti savaitgaliui ir gyventi svečių namuose nemokamai.

„Juk visas pastatas šildomas, tai kodėl kambariai turėtų stovėti tušti? Juo labiau kad su kai kuriais svečiais užsimezgė tokie draugiški santykiai, jog mūsų darbuotojai su jais susirašinėja, susitinka, draugauja. Jei būtų kitaip, kažin ar 70% naujų klientų apie mus sužinotų iš draugų ar pažįstamų“, – pasiteisinančios rinkodaros principų neslepia p. Rimdeika.

Vadovo žodžius patvirtino ir patys darbuotojai – kol „VŽ Savaitgalis“ žvalgėsi po svečių namus, šie kavinėje draugiškai šnekučiavosi su klientais. O ir kambariai, nesvarbu, kad skaičiuojantys ketvirtus metus, buvo tvarkingi, švarūs, sufleravo apie čia tvyrančią ramybę.

„Ko gero, nemaža kaina atbaido tuos, kurie atvykę atostogauti įsivaizduoja, kad jiems viskas galima, ir išvažiuodami palieka nudrengtus kambarius“, – mano p. Rimdeika.

Pramogų nedaug
Vis dėlto „VilaVitos“ vadovas lankytojams norėtų pasiūlyti daugiau pramogų. Buvo sumanyta rengti pažintinius pramoginius žygius, kurie prasidėtų dviračiais, paskui tęstųsi pėsčiųjų maršrutu, o prie Pilkųjų kopų poilsiautojus pasitiktų laivas ir parplukdytų atgal iki svečių namų.

„Bet negalima. Negalima eiti prie jūros ne asfaltu, negalima laivui švartuotis prie kopos. Apskritai Juodkrantėje pats populiariausias žodis – „negalima“. Bet kodėl – niekas argumentų nepateikia“, – piktinasi vietos verslininkas. Jis pripažįsta, kad gamtą reikia tausoti, tačiau turi būti atsižvelgta ir į verslo pasiūlymus, nes antraip poilsiautojai, norintys ne tik ramybės, bet ir pramogų, šį miestelį ims lenkti.

Nenorintiems triukšmo
Vis dėlto daugelis poilsiautojų Juodkrantę renkasi būtent dėl ramybės. „Juodkrantė yra kurortas tiems, kurie nori tikrai ilsėtis: vaikštinėti, važinėtis dviračiais, maudytis, galbūt paplaukioti laiveliais, šnekučiuotis su vietiniais gyventojais. Populiariausia pramoga yra kelionė dviračiu, kurį galima išsinuomoti, iki Nidos ar Smiltynės“, – pasakoja p. Dikšaitė. Jos teigimu, savivaldybė negali daryti įtakos privačiam verslui ir kokiais nors būdais stabdyti didėjantį gyvenamąjį plotą Juodkrantėje.

„Tačiau šis miestas išliks poilsio zona, nes net įsigiję būstus gyventojai sezono metu neretai išnuomoja juos poilsiautojams. Skelbimų, kur galima apsistoti, apstu interneto svetainėje www.kopos.lt“, – norintiems atostogauti pajūryje surinkti interneto adresą pataria Klaipėdos lankytojų centro vedėja.

Rasa Dževeckytė
Meniu.lt archyvo nuotr.
Verslo žinios, 2005 07 14
Skaityti kitus „Verslo žinių savaitgalio“ straipsnius>>