Išvirkščiame apelsine, anapus tikrovės (Vilnius)

Naujoji „Mambo Pizza“, švenčių išvakarėse atvėrusi duris sostinės „Maxima XX“ prekybos centre Gabijos g., skirtingai nei anksčiau čia buvusi picerija „Rido“, lankytojus įsileidžia tik iš lauko. Taupant brangią salės vietą, durys, vedančios iš prekybos centro, užremtos papuošta eglute. Minkšti oranžinės ir rausvos spalvos baldai kontrastuoja su pilkšvu ir mėlynu „Maxima“ fasadu. Tarsi išvirkščias apelsinas. Čia ir pietaujame.

Objektas naujas, tad salė pilna, bet administratorė nedvejodama nuveda prie vienintelio tuščio, nukelia lentelę „Rezervuota“ – bus tų stalelių. Nuteikia maloniai.

Tačiau čia pat laukia nemalonus netikėtumas: pakabų drabužiams nėra, tad tenka paltus sulankstyti ir mesti ant palangės arba ant sėdimosios dalies šalia savęs.

Iškart atnešamas užsakytasis „Bravarijos“ alus. Nestiprus, maloniai nuteikia gomurį, gyvas – teks kartoti. Bet tai kainuos brangiau. Pasirodo, iškart užsisakęs litrinį bokalą, nors ir atrodysi kaip balta varna, bet mokėsi beveik 2 Lt pigiau.

Valgiaraštis neplonas. Kadangi atėjome į piceriją, nenustembame, jog nemažą valgiaraščio dalį sudaro picos. Vieną užsisakome paragauti. Atsiprašo, kad teks ilgiau palaukti, ir atneša po 15 minučių. Matyt, gali ir greičiau. Kol kas įspūdis kuo puikiausias, juolab ir pica burnoje tirpsta.

„Linksmoji“ dalis
Toliau – „linksmoji“ dalis, kurios būtų nesąžininga neprisiminti ir derėtų žinoti kitiems, kurie ryžtųsi verslo partnerį pasikviesti į išreklamuotąją „Mambo Pizza“.

Kituose valgiaraščio puslapiuose apstu ir kitokių patiekalų: keturių rūšių sriubos, keliolika salotų, užkepėlių, mėsos, paukštienos, žuvų patiekalai, desertai. Antrųjų patiekalų kainos – nuo 14 Lt (šonkauliukai) iki 26 Lt (jautienos didkepsnis). Per šventes prisivalgyta, tad renkamės lengvesnius: bulvinius blynus su rūkytomis lašišomis (9,90 Lt) ir otų kepsnį (19,90 Lt). Nudžiungame, kad niekas neperspėja, jog teks palūkėti, skirtingai negu picų. Tačiau padėkliukai, ant kurių buvo picos, jau seniai ataušę, o užsakytųjų patiekalų kaip nėra, taip nėra. Antro bokalo alaus laukiame irgi geras 15 minučių. Kažkieno iš salės prašymu, išjungtas ganėtinai malonios, nors gal garsokos pietietiškos muzikos fonas – lieka tik garsus šurmulys, dėl kurio irgi nelengva bendrauti.

Būtų buvę nuobodoka laukti patiekalų, jei ne neplanuotas numeris. Į salę įėjęs neaiškios lyties valkatėlė (panašu, kad turintis psichikos problemų) ima prašinėti centų, reiškia pretenzijas, kitam jau vos ne ant kelių ropščiasi, iš trečio panosės padėkliuką ištraukia ir dedasi į polietileno maišelį – ūkyje pravers. Pro šalį einanti padavėja mėgina parodyti nekviestam svečiui (viešniai?) kelią, tačiau pastarojo (-osios) pati priverčiama pasišalinti. Su svečiu susitarti nepavyksta ir smulkutei salės administratorei. Apsaugos darbuotojų nėra, reikėtų kviestis pagalbon prekybos centro apsaugą, tačiau durys juk užremtos skarota eglute, tektų bėgti aplinkui. Savotiška išeitis randama – administratorės iš virtuvės pakviestas dručkis virėjas baltu chalatu parodo nenaudėliui ramybės drumstėjui duris ir šis nesiginčydamas palieka scena virtusią salę.

(Rakursas į rytdieną. Gal ir ne taip šiurkščiai, tačiau kitą dieną už durų buvo išprašytas „Verslo žinių“ fotografas, gavęs užduotį nufotografuoti visai neprastai atrodančią picerijos salę. Paprastai su administracija dėl to susitariama telefonu, tačiau naujieji šeimininkai telefono dar neįregistravo. Tai ir buvo vargšas fotografas išprašytas. Kaip anas bomžas.)

Ramybė, kad ir nelabai higieniškais būdais, sugrįžta. Sugrįžta ir tarsi vėl persikelia ant patiekalų belaukiančio stalo.

Galų gale, nepraėjus nė 50 minučių, įnešamas oto kepsnys. Pasižiūrėjus įspūdis nekoks: 5x5 cm baltos žuvies kvadratėlis, kaušelis virtų ryžių ir kelios galbūt virtos morkelės su brokolio ir kalafioro šakelėmis. Paragavęs imi abejoti ne tik tuo, ar lėkštėje išties otas, bet ir virėjų kompetencija. Mat oto kepsniu pavadinta žuvis labai jau primena prieš kelias savaites „Norfoje“ pirktą plekšnės filė po 9 Lt/kg. Jei niekada anksčiau nebūtume ragavę oto, galėtume patikėti, kad patiekta tai, kas parašyta. Antra, virtuvės darbuotojams derėtų žinoti, kad prieš šaldytą žuvį kepant, reikia ją atšildyti, o ne tirpinti keptuvėje, tai vadinant kepimu. Trečia, šaldytas daržoves irgi reikia pavirti, o ne tik aptirpinti ir patiekti kaip neįkandamą įvaizdžio detalę. Ir ketvirta, jei patiekalas buvo gaminamas 40–50 minučių, kodėl jis patiekiamas vos drungnas ir toks vandeningas. Juk per tokį laiką šaldyta ne tik žuvies, bet ir seno gyvulio mėsos filė turėtų iškepti ir dargi perkepti.

Dar po 5 minučių įnešami bulviniai blynai su rūkyta lašiša – vėl ne kulinarijos šedevras. Pirma, valgiaraštyje nepaminėta, kad tai ne įprasti bulviniai blynai, o tokie, kurių tarkis paruoštas burokine trintuve, todėl gali būti ne visiškai iškepę ir gali būti juntamas žalios bulvės prieskonis. Antra, jei jau tie „blynai“ papuošiami ką tik atitirpintomis šaldytos lašišos skiautelėmis (su dar šaltu vandenėliu), tai nereikia jų vadinti rūkytomis lašišomis.

Nors „Mambo Pizza“ desertas buvo išties puikus, bent jau karštas obuolių pyragas su džiovintomis slyvomis ir riešutais. Skanutis ir pieno kokteilis, kurio čia bene 7 rūšys. Gaila, visa tai, nors sudėta „ant buvusių patiekalų viršaus“, skriaudos neatperka.

Palinkėjimas „Mambo Pizza“ – bent jau naujajam restoranui sostinės Gabijos gatvėje: gaminkite tik tai, ką mokate, antraip teks orientuotis į klientūrą, panašią į aną linksmuolį, kurį iš salės išvarė dručkis virėjas baltu chalatu.

Kazimieras Šliužas ( kazimieras.sliuzas@verslozinios.lt , tel.: 2526316)
„Verslo žinios“, 2006 12 29
Interneto archyvo nuotrauka
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>