Islandijos virtuvė – paprastumo ir naujų tradicijų rinkinys

Islandijos virtuvė, jų papročiai ir kultūra nustebintų ne vieną gurmaną. Islandija sugeba išlaikyti savitumą, paprastumą, perimti naujas tradicijas, kurias derina su senosiomis. Islandai nesibaimina pasirodyti keisti likusiam pasauliui, kaip ir jų protėviai nesibaimino apsigyventi atšiaurioje saloje.

Papročių tyrinėtojai gali patvirtinti, kad islandai neturėjo Kalėdų senelio. Senais laikais Kalėdų metu siautėdavo ne amerikietiškasis storapilvis Santa Klausas, net ne skrebučiais apsitaisęs lietuviškasis Kalėdų senelis, dalinęs vaikams riešutus, obuolius, o merginoms – muilą, tačiau didelė skandinaviškų mitologinių būtybių šeimyna. Jai vadovavo mama – ragana, vadinta Gryla, ir mažiau garsus tėtis, vardu Leppaludi. Jie turėję devynis ar net trylika sūnelių – trolių, ir dukterį, laikiusią Kalėdų katę. Visi šie personažai nepasižymėjo nei gerumu, nei dosnumu, nei kitomis kalėdiniams personažams būdingomis savybėmis. Islandai juos įsivaizdavo piktus, bjaurius, žmones ėdančius padarus, kurie prieš Kalėdas nusileidžia iš kalnų ir ieško negerų vaikų, kad galėtų juos įkišti į puodą. Štai milžiniška Kalėdų katė tykodavo tų atžalų, kurios blogai elgdavosi, neklausydavo tėvelių ir šventėms nenorėdavo rengtis švarių, naujų apdarų...
  
Tačiau nemanykite, jog Islandija tokia baisiai tolima ir retai apgyvendinta šalis, kurios nesugebėjo pasiekti modernūs laikai. Baisiųjų trolių tryliktukas pamažu keitėsi, nes jau XIX amžiuje islandai pradėjo abejoti jų žmogėdriška prigimtimi. Taigi iki šių dienų trolių šeima neatpažįstamai mutavo: suseno motina ragana, dingo piktoji katė, niūrius juodus, pilkus, rudus vilnonius trolių drabužius pakeitė raudoni šventiniai apdarai, sušvelnėjo žiaurus būdas ir užaugo žilos barzdelės. Piktieji broliai tapo šaunuolių Kalėdų vyručių gvardija, kuri jau prieš trylika dienų iki Kalėdų geriems vaikams pradeda nešti malonias staigmenas. Kaip ir visi pasaulio vaikai, mažieji islandai kabina bato formos maišelius ir laukia dovanų. Norėdami privilioti Kalėdų vyrukus, mažyliai palieka saldumyną arba dešrelę. Tačiau nepaklusniam vaikui troliai visgi gali „atsidėkoti“ apvytusia bulve.  

Šurmulys ir nuotaikos   
Islandai, veikiausiai norėdami praskaidrinti šaltą ir tamsią nuotaiką, kuri tvyro ilgos žiemos vakarais, entuziastingai puola puoštis šventėms. Islandojoje dauguma darbuotojų išeina atostogauti, kad galėtų atsidėti poilsiui ir Kalėdų šurmuliui. 

Kalėdinė ruoša prasideda sulig Advento pradžia, kai užžiebiamos septynios žvakelės. Iki gruodžio vidurio visus kiemus, balkonus, stogus, langus okupuoja lempelių girliandos, besmegenių ir kalėdinių seneliukų būriai. Kaip ir Lietuvoje, Islandijoje gyvuoja tradicija švarintis. Prieš Kalėdas iškuopiamas kiekvienas namų kampas riešutais ar razinomis. Gruodžio dvidešimt trečiąją, šventojo Thorlakuro dieną, pasiruošimas pasiekia apogėjų. Gyventojai skuba papuošti kalėdinę eglutę, nupirkti ir supakuoti paskutines dovanas, kadangi ateinančias tris dienas nedirbs nė viena parduotuvė. O svarbiausia – šeimininkės skuba pabaigti ruošti šventinius patiekalus, kuriais stebins namiškius.  

Švenčių prabanga – duonelė
Dar Kūčių išvakarėse islandai pradeda kukliai švęsti. Jeigu turi laiko, salos gyventojai lanko vieni kitus ir vaišinasi rūkyta rajos mėsa. Šis paprotys atkeliavo iš vakarinės pakrantės. Tačiau tikrosios vaišės prasideda tik gruodžio dvidešimt ketvirtą dieną. Pirmiausia islandai pagerbia mylimų žmonių atminimą, aplankydami bažnyčią ir artimujų kapus, juos papuošia kėnio, pušies šakelėmis, uždega žvakeles. Vakarop, suskambus bažnyčių varpams, įžiebiama išvakarėse puošta eglutė, namiškiai vienas kitam palinki puikių Kalėdų ir sėda prie šventinio stalo. Ant jo būtinai turi puikuotis tradicinis patiekalas, vadinamas laufabraud – išvertus iš islandų kalbos, reikštų „lapų duona“. Na, į tradicinę duoną šis patiekalas vargu ar panašus. Greičiau primena popieriaus storio traškius papločius, ant kurių išpjaustomi augalų ornamentai. Papločius kepa visa šeima. Islandai laufabraud gamina iš miltų, vandens aliejaus arba avienos lajaus.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad patiekalas primityvus ir netinka šventiniam stalui. Bet reikėtų atsiminti, jog kadaise, kai Islandija neišnaudodavo geizerių galimybių, o ryšiai su kitomis valstybėmis buvo labai riboti, šioje žemėje neauginti javai. Taigi patiekalas iš grūdų buvo prabangos ženklas. Jį išgalėta paruošti tik ypatingomis progomis.

Pagrindiniai – mėsos patiekalai
Tačiau ant Kalėdų stalo būdavo patiekiamas keptas baltasis tetervinas. Dabar tokia mėsa brangi ir kasdien nevalgoma. Tačiau senovėje tik vargingi islandai, neauginę gyvulių, šventėms valgydavo šio laukinio, nesunkiai sumedžiojamo paukščio mėsą. Šiais laikais baltasis tetervinas kartais pakeičiamas kurapka arba net įprasta antimi. Paukštiena kepinama puode kartu su morkomis, salierais, svogūnais, lauro lapais, pipirais, miltais, gardinama nesūdytu sviestu.

Islandijoje tiek švenčių, tiek kasdieniam stalui šeimininkės gamina patiekalus iš avienos. Ypač populiaru vaišintis avies galvos slėgtainiu, kuris lietuviams primena kietą šaltieną. Jis valgomas šviežias arba pamarinuotas išrūgose. Palyginti neseniai atsirado panašus patiekalas iš kiaulienos, gardinamas gausybe prieskonių. Sakoma, kad slėgtainio galima įsigyti net prekybos centruose, tačiau šiais laikais jo populiarumas mažėja. Dar iš avienos islandai mėgsta virti karštą, riebią sriubą, ruošti vadinamąjį sunnudags („sekmadienio kepsnį“). Kepama avies nugarinė, avies koja arba net visas ėriukas.  

 Kitataučiai juokauja, kad kadaise Islandijos saloje negyvendavo niekas, išskyrus atklydusius vikingų palikuonis, avis ir arktines lapes. Vietos gyventojai, sukdamiesi iš nedėkingų gamtos gniaužtų, maistui naudodavo beveik viską. Todėl nuostabos nekelia faktas, jog salos gyventojai taupiai naudoja visus produktus, o raciono pagrindą sudaro gyvulinės kilmės maistas. Jie maistui naudodavo ne tik mums įprastą galvijų mėsą, vištieną, žąsieną, o kai kuriose vietose – net arklieną, tačiau medžiodavo šiaurės elnius, ruonius, jūrinius paukščius – pufinus, šiaurinius audrapaukščius, gaudydavo banginius, ryklius. Islandai, stengdamiesi sukaupti maisto atsargų, mėsą apdorodavo itin nesuprantamais ir egzotiškais būdais.  

Sensacingos tradicijos 
Tie būdai dar ir dabar kirbina sensacijų mėgėjus, ir neretai iš jų šaipomasi. Kulinarine legenda jau tapo ryklio mėsos pūdymas, vadinamasis hakarl. Teigiama, kad šviežia ryklio mėsa būdavo įkasama į smėlį ir ten laikoma apie pusmetį. Galima tik įsivaizduoti amoniako kvapą...

Ragavusieji teigia, kad skonis primena neaiškios kilmės žuvį, pagardintą stipriu prancūziško pelėsinio sūrio aromatu. Žinoma, dabar toks maisto ruošimo būdas jau tapo retenybe ir domina tik neįprastų patiekalų aistruolius ar patriotiškai nusiteikusius piliečius. Kodėl? Besistebintiems šiuolaikiniai islandai atkerta jau seniai gyveną „šaldytuvų amžiuje“, taigi ryklienos pūdyti nesą reikalo.

Prieštaringą reakciją sukelia ir kitas islandiškas patiekalas – hrutspungar. Kitaip tariant, tai avino sėklidės, paraugintos išrūgose, į jas pridedama česnako, želatinos ir paslegiama. Kai kada pagaminamas paštetas. Valgis įgauna akytą, korėtą tekstūrą ir kažkiek primena menkės ikrus. 

Islandijoje gaminama daugybė patiekalų iš subproduktų. Galima paragauti iš ruonio pelekų paruošto valgio. Pelekai pasūdomi ir marinuojami piene. Galbūt gurmaną gali sužavėti rauginti banginio lašinukai arba žarnokai iš avies skrandžio. Islandai gamina patiekalą slatur, primenantį škotų haggis. Jis būna dvejų rūšių: „tamsusis“ ir „šviesusis“. Į avies skrandį kemšama masė su krauju arba kepenėlėmis, retkarčiais gardinama razinomis. Nesuprantama, kaip salos senoliai gali valgyti šį patiekalą, pabarstę cukrumi.

Galbūt dėl šalto Islandijos klimato, o gal norėdami sužadinti apetitą islandai pietaudami neatsisako ir vienos kitos taurelės. Jų nacionalinis alkoholinis gėrimas – stipri kmynų degtinė. Ji suteikia drąsos, tačiau vis dėlto apdairiai pačių gyventojų vadinama „juodąja mirtimi“.

Šiuolaikiniai vėjai
Kita vertus, nereikėtų įsivaizduoti, kad Islandijos virtuvė „barbariška“. Islandai sugeba derinti senąsias tradicijas ir naujoves iš užsienio. Gana subtiliai ruošiami žuvies, pavyzdžiui, rajų, lašišų, menkių patiekalai. Pastarųjų skonis išgaunamas derinant švelnų vyno marinatą ir prieskonines žoleles. Paprastosios ar juodalopės vytintos menkės Islandijoje valgomos kaip užkandis, pagardintas sviestu.

Islandai, kaip ir lietuviai, mėgsta valgius iš silkės. Ši ruošiama su actu, svogūnais, pomidorų padažu, kvapniais prieskoniais ar garstyčiomis. Jie neatsisako ir mūsų mėgstamų daržovių – raudonųjų kopūstų, bulvių. Kasdieniam stalui verdama piurė iš bulvių ir griežčių, o Kalėdoms šeimininkės mėgsta paruošti bulves su karameliniu apvalkalu, raudonuosius kopūstus, skanintus raudonojo ar baltojo vyno actu, cukrumi bei spanguolių sultimis. Tiek namuose, tiek restoranuose islandai jus gali pavaišinti Valdorfo salotomis, pagamintomis iš graikinių riešutų, salierų, kietų žalių obuoliukų, vynuogių, citrinų ir ananasų sulčių, grietinės ir grietinėlės. Garnyrui patiekiami keli česnakų laiškai.

Parengė Aistė Veverskytė
„Gurmano gidas“ informacija ir nuotraukos