Eolo salos: septyni Viduržemio jūros perlai (svetur)

„VŽ Savaitgalis“ savo skaitytojus toliau supažindina su šiek tiek mažiau įprastais keliavimo būdais ir dar ne tokiomis populiariomis, tačiau ne itin tolimomis vietomis.

Eolo salyną Pirėnų jūros pietuose, į šiaurę nuo Sicilijos, sudaro 10 salų ir salelių, 7 iš jų – gyvenamos. Tai – Liparis, Salina, Vulkanas, Alikudis, Filikudis, Panarėja ir Strombolis. Salynas yra vulkaninės kilmės: salos kadaise buvo povandeniniai vulkanai, pirmieji iš vandens iškilę maždaug prieš 70000, paskutiniai – prieš 1500 metų, ir iki dabar jie spjaudo ugnį bei lavą. Salų pavadinimas siejamas su Eolu, antikinės Graikijos vėjų dievu, kuris, pasak Homero, čia gyveno.

Archipelago istorija siekia neolito laikus. Bronzos amžiuje patyrusios italų ir etruskų puldinėjimus, kolonizuotos Graikijos ir vėliau Romos imperijos, salos išgyveno nuosmukio laikotarpį, kuris baigėsi su normanų atėjimu. Bene labiausiai salynas suklestėjo, kai XX a. antroje pusėje jį „atrado“ Italijos ir užsienio turistai. Dabar archipelagas įrašytas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Balto smėlio yra
Pagrindinė archipelago sala – jo sostinė Liparis – garsėja paplūdimiais (net ir balto smėlio), senamiesčiu, virš jo iškilusia senovine pilimi, Archeologijos muziejumi, normanų periodo katedra, kitais statiniais ir griuvėsiais, datuojamais nuo II a. pr. Kr. iki XVII a.

Šioje arčiausiai Apeninų pusiasalio esančioje saloje yra neveikiantis vulkano krateris, suteikęs salai vardą, formą ir juodo smėlio paviršių. Kitos dvi salos – žalioji Salina, iš kurios atsiveria įspūdinga panorama į kitas salas, ir Panarėja, mažiausia iš Eolo salų, tarsi salynas salyne. Panarėjai priklauso kitos mažytės salos, negyvenamos, tačiau vertos turistų dėmesio.

Stombolis žymus dėl jame vis dar veikiančio vulkano. Raudonos lavos išsiveržimai iš jo įspūdingiausiai atrodo nusileidus saulei žvelgiant iš jūros, iš kur puikiai matyti sukietėjusios lavos upės ant kalvos šlaitų. Ir galiausiai – Filikudis ir Alikudis, esantys toliausiai nuo pusiasalio, ramiausi bei mažiausiai apgulti turistų.

Visose 7 salose gyvena apie 12 000 žmonių , 8000 iš jų – Liparyje. Kitos salos apgyvendintos gerokai rečiau (2500 – Salinoje, 450 – Strombolyje ir tiek pat Filikudyje, 400 – Vulkane, 280 – Panarėjoje ir 140 – Alikudyje). Salų gyventojai, šaltuoju metų laiku atkirsti nuo likusio pasaulio, pragyvena iš žvejybos, ūkininkavimo (ypač vynuogių ir kaparėlių auginimo), karjeruose kasdami pemzą (nors tai – jau mirštantis verslas) ir, žinoma, iš turizmo trumpą vasaros sezoną. Natūralu, jog vietiniai, besiverčiantys daugiausia iš turizmo, su atvykėliais yra malonūs, nuoširdūs ir tas jų nuoširdumas tikrai neapsimestinis. Kiekvienas gatvės prekiautojas jums gali pasiūlyti salų vyno, užsieniečių išklausinėti apie jų šalį ir pan. Žinoma, norint leistis į kalbas su vietiniais reikėtų bent kiek pramokti italų kalbą, nes retas kuris iš jų kalba angliškai.

Ką ten veikti
Atėjus žiemai didžiuma Eolo gyventojų pasilieka salose: kitur neieško nei laimės, nei darbo, pragyvena iš vasarą uždirbtų pinigų. Todėl nieko nuostabaus, jog sezonui įsibėgėjus jie tampa aršiais turistų medžiotojais, nepaisančiais net tradicinės siestos.

Vaikštinėjant siauromis Lipario gatvėmis krenta į akis, jog beveik kas antra vitrina – kelionių agentūros, o vietiniai gidai nepraleidžia pro šalį nė vieno, nepasiūlę ekskursijos laivu po salyną.

Įsiklausyti į jų pasiūlymus verta: vietinių rengiamos išvykos laivais (25–45 EUR priklausomai nuo maršruto; bandyti neteko, bet, manau, su agentūromis galima derėtis, nes tarp jų didelė konkurencija) yra geriausias būdas apžiūrėti visas salas išsyk. Patogiausia keliauti iš Lipario, nes kitose salose laivai yra mažesni ir rečiau plukdo turistus. Dažniausi maršrutai yra vienos
dienos ekskursijos į Vulkaną ir aplink Liparį, taip pat – į likusias salas.

Visos salos turi kuo išsiskirti, tačiau bene įspūdingiausios – Vulkanas ir Strombolis. Keliauti į Vulkaną galima ir savarankiškai, mat keltai iš Lipario ten plaukioja dažnai. Tik reiktų turėti galvoje, jog ropštis į Vulkano viršūnę apžiūrėti siera vis dar rūkstančio, bet jau neaktyvaus kraterio geriausia po pietų, kai saulė ne tokia kaitri, kitaip kelionė bus labai varginanti. Pasiekus viršūnę viską persmelkia iš žemės rūkstančių sieros dūmų kvapas (ne pats maloniausias), tačiau atsivėręs milžiniško kraterio vaizdas užslopina nemalonius uoslės potyrius.

Iš Strombolio salos paprastai grįžtama saulei jau nusileidus, kai iš laivo galima stebėti įspūdingą Strombolio vulkano alsavimą. Norintiems užfiksuoti tą akimirką svarbiausia „budėti“ su įjungtais fotoaparatais, nes raudona lavos srovė sušvinta labai trumpai, o kito proveržio reikia laukti 10–15 min. Į ekskursijos „programą“ paprastai būna įtrauktos pertraukėlės išsimaudyti gražiausiose pakrančių vietose, iš kurių matyti nuostabiausių formų uolos, primenančios skulptūras. Vietiniai „kapitonai“ labai draugiškai bendrauja su turistais, pasakoja salų istoriją, vaišina visą laivo įgulą tradiciniu Sicilijos 'Malvasia' veislės vynuogių vynu.

Pramogų vakarais nėra labai daug, bet kuriuo atveju daugiausia jų Liparyje. Po vakarienės pakrantėje esančiuose baruose galima išgirsti gyvos muzikos atlikėjų (pvz., „Chitarra bar“), pgrindinėje Lipario gatvėje (Via Vittorio Emanuele) yra neblogų kokteilių barų su gyvai grojančiai didžėjais (pvz., „Eden Bar“). Tačiau čia triukšmaujama ne ilgiau nei iki vidurnakčio – salose saugoma poilsiautojų ramybė. Būtent dėl to diskotekos (įėjimas – 20 EUR) Liparyje vyksta ne centre, o mažesnėse gyvenvietėse (Acqua Calda, Canetto). Diskotekos rengiamos ir Vulkano saloje, į kurią iš Lipario apie vidurnaktį galima nuplaukti tam skirtu laivu, kuriuo atgal grįžtama apie 5–6 val. ryto.

Dėl ypač skaidraus vandens ir neužteršto dugno Eolo salyną labai mėgsta nardytojai. Visose salose veikia nardymo centrai, rengiami kursai ir pradedantiesiems, ir norintiems patobulėti, nuomojama nardymo įranga. Giliausios vietos Pirėnų jūroje siekia iki 2000 m. Po vandeniu prieš nardytojų akis atsiveria įstabios povandeninės panoramos: nuo archeologų vis dar nepaliestų plotų iki grotų, uolų, seklumų bei jūros gyventojų „pasirodymaų“.

Virtuvė
Eolo salyno virtuvė iš esmės panaši į siciliečių, bet dėl izoliacijos salų gyventojai išlaikė nemažai autentiškų maisto gamybos tradicijų. Į savo virtuvę jie priėmė daugelį laukinės gamtos augalų – kvapniuosius krapus (finocchio selvatico), mirtas (mirto), laukines garstyčias (ruchetta selvatica), kaparėlius (caperi), net ir kiaulpienes (dente di leone).

Svarbiausias salyno virtuvės elementas – žuvys: virtos, keptos keptuvėje, ant grotelių arba atviros ugnies, bet retai kada pagardintos kuo nors daugiau nei žiupsneliu žolelių, citrinos ir alyvuogių aliejaus lašeliu. Salų gyventojų stalas neįsivaizduojamas ir be moliuskų, kalmarų ir sepijų, troškintų pomidorų ir kaparėlių padaže arba įdarytų duonos trupinių, alyvuogių, kaparėlių ir česnakų mišiniu.

Pietus ar vakarienę įprasta baigti sausainių, ledų ar šviežių vaisių desertu ir viena kita taure šalto, gintaro spalvos „Malvasia“ vyno, skoniu labiau primenančiu vermutą ar citrinų likerį (limoncello).

Eolo salos – turistinė vieta, tačiau kainos čia dėl pietų ir šiaurės pragyvenimo lygio skirtumo gerokai mažesnės nei Šiaurės ar centrinės Italijos kurortuose. Tarkime, pietūs ar vakarienė 3 žvaigždučių viešbučio restorane žmogui gali kainuoti apie 20 EUR.

Daugiausia maitinimo įstaigų – Lipario saloje. Skirtingos jų kategorijos (ristorante, osteria, trattoria, pizzeria, bar, paninoteca) leidžia išsirinkti norimą kainą ir aplinką. Taupantiesiems reiktų nepamiršti ir senos geros Italijos aperityvų tradicijos – užsisakius gėrimų tarp 18–20 val. barai dažnai pavaišina savo klientus įvairiausiais užkandžiais.

Svarbiausias metas valgyti Italijoje – vakarienė. Po 13 val. restoranai užsidaro iki 16–17 val., taigi keliaujant užkandžiais patogiausia pasirūpinti iš anksto. Tam tiks sumuštiniai, kad ir iš baro „Da Gilberto e Vera“ (Via Garibaldi 22), kainuojantys 4 EUR, bet tokie dideli, kad padeda iškęsti ilgą restoranų siestą. Šį barą paminėjau neatsitiktinai: čia galima įsigyti tradicinių Eolos salų maisto produktų: sūrių, kaparėlių, vyno, kitų gėrimų.

Be abejo, populiariausias gėrimas salose – vynas, tiek vietinis, tiek iš kitų Italijos regionų. Ir nors jo išgeriama nemažai, gatvėje girto italo nepamatysi. Nebent – basą. Taip, taip – saliečius dažnai atskirsi iš to, jog gatvėmis dažnas vaikšto tiesiog basas.

Beje, kaip ir daugelyje turistinių vietų, kainos atvykėliams ir vietiniams čia skirtingos. Tačiau tenykščiai žmonės nelinkę sukčiauti (pvz., vykstant į ekskursijas pinigai iš turistų paimami tik sugrįžus, todėl, jei įvyktų kokių nesklandumų, tikriausiai galima išsireikalauti ir nuolaidų), be to, čia esančiose mažose parduotuvėlėse ar gatvės prekyvietėse galima (ar net būtina!) derėtis.

Kol kas didžioji į salas atvykstančiųjų dalis – italai, tai Eolo salynui padeda išlaikyti savitą pietietišką charakterį. Ten verta keliauti tiems, kurie atostogų ramybę mėgsta derinti su nepakartojamais įspūdžiais, salose prasidedančiais nuo pro viešbučio ar nuomojamo namelio kambario langus atsiveriančių vaizdų.

Marija Jurkonytė iš Eolo
„Verslo žinios“, 2006 10 27
Interneto archyvo nuotrauka
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>