Į Marcinkonis įriedame smėlėtu keliuku, t. y. Naujalių gatve. Marcinkonys - kaimas su gatvėmis. Beje, tai didžiausias pagal plotą Lietuvos kaimas, jame yra apie 800 gyventojų. Tai vieta, lyg specialiai sutverta stulbinti „urbanizuotiems“ turistams. Tarpukariu kaimas buvo Lenkijos okupuota teritorija, todėl jį aplenkė Lietuvoje vykdyta žemės reforma, išskirščiusi žmones į vienkiemius. Tad toks jis ir liko - su dzūkų trobelėmis, išsibarsčiusiomis palei smėlėtus keliukus, dabar pavadintus gatvėmis. Už geležinkelio į rytus apie pora dešimčių kilometrų iki Baltarusijos plyti vien miškai ir Čepkelių raistas.
Dar didesnis užkampis ir didesnė egzotika - nebent netoliese esančiose Zervynose.
Kaimynų nebus
Sodybos šeimininkai laikosi nuostatos nuomoti ją vienai svečių grupei, tad privatumas garantuotas. Sodybos name, stovinčiame kiek atokiau nuo šeimininku, būsto, yra du kambariai: didelis keturių vietų miegamasis ir virtuvė bei valgomasis, kuriame prireikus gali nakvoti dar pora žmonių. Vienintelis nepatogumas, kad abi patalpos yra skirtinguose namo galuose, jas skiria šeimininkų kaip sandėlis naudojama patalpa, tad norint patekti iš miegamojo į valgomąjį tenka pereiti per lauką.
Valgomojo gale tualetas, dušas ir pirtis. Čia pat - virtuvė, jei maistą norite gamintis patys. Jei ne, jums jį nebrangiai paruoš šeimininkai.
Svečiai Rūtos ir Sauliaus Sakalų sodyboje priimami ir žiemą. Prikūrenus miegamąjį židiniu su kapsule, pasak seimininkų, gali tekti nakčiai atsidarinėti langus.
Sodybos šeimininkai - tautodailininkai, tad neapsirikite bandydami atspėti namo amžių. Iki smulkmenų stengtasi išlaikyti originalų kaimišką stilių, todėl gana lengva pamanyti, jog pastatas senas, nors iš tiesų jam - vos keleri metai. Šeimininkai nuoseklūs: čiužiniai pripilti grikių lukštų, kad nepamirštumėte esantys šilinių dzūkų krašte. Televizoriaus nėra - nederėtų prie stiliaus.
Mobilusis ryšys jau veikia
Į Marcinkonis, kurių seniūnijoje kasmet miršta po kelias de šimtis žmonių, o gimsta vos vienas ar du, vargu ar verta važiuoti tiems, kurie ieško triukšmingų pramogų. Čia - tinkama vieta kuriam laikui pabėgti nuo per spartaus gyvenimo tempo. Dar neseniai miestelio nesiekė mobilusis ryšys, dabar, bent jau pačiame miestelyje, jums prisiskambins. Bet juk mobilųjį telefoną, visai nesunku išjungti.
Sakalų sodyboje siūloma gana neįprastų pramogų: šeimininkai gali jus pamokyti, kaip gaminti dzūkiškus valgius, marginti kiaušinius, pinti iš šiaudelių, drožti ir pan.
Dar viena pramoga - Marcinkonys ir jų apylinkės. Gaidžio kopa, vietinių gyventojų tiesiog smėlio kalnu vadinama, tikrai nėra tokia didelė kaip tolimos jos giminaites Nidoje. Bet kai žinai, kad žemyninės kopos buvo sustumtos toliausiai į pietus kadaise nuslinkusio ledynų pakraščio, tai daro įspūdį. Aplink Marcinkonis per mišką įrengti keli turistams skirti takai, vinguriuojantys nuostabiu krašto vaizdžiu.
Tiesa, patartina atkreipti dėmesį į turistams skirtus ženklus, gana aiškiai nurodančius kryptį. Tiesiog prisiminkite Lietuvos žemėlapį su bemaž visą Pietų Lietuvą dengiančią girią ir suprasite, jog čia galima ir pasiklysti.
Dzūkai skundžiasi, kad grybų sezono metu rinkti voveraičių atsibeldžia visokių valkatėlių, kurie gali ir nugvelbti ne vietoje padėtą daiktą. Kitais metų laikais čia tvyro ramybė: jau neberieda traukinys iš Vilniaus į Druskininkus, vietos senukams sunku pasiekti ir Varėną, nes autobusas vos vienas kitas.
Už aurą — nebrangiai
Kainos ir kokybės santykis sodyboje be ginčų priimtinas: jei atvykote dviese ar trise, visa sodyba parai kainuos 80 Lt. Jei jūsų daugiau, šeimininkai paprašys po 20 Lt iš svečio. Atsižvelgus į tai, kad pagrindiniai patogumai sodyboje įrengti deramai, kad sodyba, kaip ir patys Marcinkonys, turi savotišką aurą, - kaina visai gera. Lietuvoje užtektinai kaimo turizmo sodybų, kuriose nėra nei patogumų, nei auros, nei švaros, o savininkai prašo brangiau.
Šeimininkai dar žada nuolaidų užsisakantiems sodybą ir su mokantiems už ją iš anksto. Ir prašo atvykstančiųjų pagal galimybę pranešti iš anksto - tai jiems ypač patogu turint galvoje nuostatą apnakvyndinti vienos kompanijos žmones.
Vytautas Gaižauskas
„VŽ Savaitgalio“ informacija
