Kalnų slidinėjimo trasos Dolomitinėse Alpėse driekiasi per 1.200 km, o kur dar daugybė lygumų slidinėjimo (cross-country) vėžių kilometrų. Regione yra įrengti 464 keltuvai – visas malonumas plačioje teritorijoje prieinamas įsigijus vieną leidimą slidinėti (skipass). Vienos dienos leidimas suaugusiajam sezono piko metu (2004 12 24 – 2004 01 08 bei 2005 01 30 – 2005 03 12) kainuoja 38 EUR, kitu metu žiemą – 34 EUR. Šešioms dienoms leidimą siūloma įsigyti atitinkamai nuo 190 EUR ir 167 EUR. Vaikams iki 16 m. ir vyresniems nei 60 m. asmenims taikomos nuolaidos.
Tiesa, italai linkę viską truputį pagražinti, tad nenustebkite prisiskaitę apie patogų susisiekimą kalnuose, jei ne visur Dolomitinėse Alpėse jis bus preciziškai sustyguotas. Kitaip nei Prancūzijos Alpėse, ne visi kaimeliai pasiekiami kokios nors rūšies viešąja transporto priemone.
Bene geriausiai integruotos trasos yra Sel Rondos (Sell Ronda) vietovėje.
Pagrindiniai keltuvai yra Kanacėjos (Canazei) bei gretimoje Kampitelo (Campitello) vietovėse. Natūralus sniegas čia dažnai išlieka visą sezoną, tad juo gali džiaugtis visi, ištroškusieji kalnų pramogų. Dolomitiniai kalnai yra viena iš rekomenduotinų vietų pradedantiesiems, tačiau sudėtingesnių trasų ras ir patyrę slidininkai. Gal kiek mažiau šiuose kalnuose ekstremalių trasų bei vietų leistis su parašiutu ar snieglente.
Kita vertus, Šiaurės Italijos žiemos kurortus nėra sunku pasiekti automobiliu ar traukiniu, kiek labiau jie nutolę nuo oro uostų. Patarimas keliausiantiesiems lėktuvu – užsisakant viešbutį šioje vietovėje vertėtų pasitikrinkite internete, ar jis nesiūlo tiesioginio specialaus autobuso ryšio su Venecijos ar Trevizo oro uostais. Skrendant tiesiai iš Vilniaus į Milaną, pravartu būtų išsinuomoti automobilį arba pasinaudoti Italijos geležinkelių paslaugomis. Na, o nenorintieji skirtis su savo automobiliu turėtų atkreipti dėmesį, jog kelionės sąnaudos bus didesnės
nei važiuojant į Austrijos slidinėjimo kurortus.
Architektūros stilių mišinys
Žinoma, keliaujant automobiliu per Dolomitines Alpes didžiausias privalumas yra tas, jog galima pasigrožėti gamta ir išsamiau susipažinti su vietos miestais ir miesteliais. Italijos miestas Trentas yra beveik pačiame Dolomitinių kalnų viduryje. Renesanso laikus menantis miestas, kadaise vadinęsis Tridentu, išgarsėjo Tridento susirinkimu (1545–1563), kuriame kardinolai pasmerkė protestantų reformaciją ir kovai su ja sulipdė doktrinų tvirtovę. Žinant tai, nereikėtų stebėtis, jog dauguma šio krašto pilių ir senųjų vilų kadaise priklausė katalikų vyskupams ir kardinolams.
Kalbant apie architektūrą, reikėtų pastebėti, jog Dolomitinių Alpių regione neretai yra susimaišę itališki ir vokiški stiliai, mat iki 1918 m. bemaž visos Dolomitinių kalnų apylinkės, taigi beveik visas Trentino-Aukštesniosios Adidžės regionas, priklausė Austrijai. Keliaujant po Trentino provinciją vertėtų taip pat aplankyti ne tik Trentą, bet ir Roveretą (kur gaminamas garsus šiame krašte putojantis vynas „Perrari“), Mecakoroną, Mecolombardą bei keletą kitų miestelių – visų neišvardysi.
Pasirenkite papildomoms išlaidoms
Beje, jeigu keliaujate į Italiją, reikėtų žinoti, jog šioje šalyje pietų pertrauka trunka ilgiau nei Lietuvoje. Dažniausiai bankai, parduotuvės, įstaigos ar net kartais ir kavinės būna uždarytos nuo 13.30 iki 15.30, o kai kur ir ilgiau. Pietų metas čia šventas reikalas, kaip ir eiti į bažnyčią.
Italija sužavi savo senomis, nuostabios puošybos elementų bažnyčiomis, kurių čia tikrai gausu, tačiau panorus jas apžiūrėti geriau iš anksto tinkamai apsirengti. Žinoma, ne visose bažnyčiose, bet kai kur gali pasitaikyti, jog būsite neįleisti dėl netinkamo apdaro. Vyrams ypatingų reikalavimų nekeliama, nebent vasarą mūvėti kelnes, o ne šortus, užtat moterims į rankinę gali būti pravartu įsidėti skarelę ar šalį, reikalui esant apsigobti galvą, jau nekalbant, kad segėdama trumpą sijoną galite sulaukti kreivų ar net piktų žvilgsnių. Gausiau turistų lankomose bažnyčiose, ypač katedrose, karabinieriai tikrina rankines – tikrai ne dėl to, jog būtų tikri, kad įsidėjote rožinį ir maldaknygę.
Italijoje nereikėtų stebėtis ir būtinybe papildomai mokėti arbatpinigių viešbučiuose, restoranuose ar geresnėse kavinėse. Viešbučio kambaryje paprastai būna lankstinukas, kuriame nurodyta, už ką reikia mokėti papildomai. Maitinimo įstaigose visai kitaip.
Jei taupote kiekvieną eurą, geriau iškart pasidomėkite, ar sėsdami prie staliuko nesumokėsite, pavyzdžiui, už stalo serviravimą (kurio kartais visai ir nėra), staltiesės keitimą ir kitus savaime suprantamus dalykus, kitaip tariant – už aptarnavimą. Dėl šios priežasties Italijoje populiaru gerti kavą su bičiuliais, kolegomis ar verslo partneriais stovint prie baro. Taip galima ir šnekučiuojantis išlenkti vyno taurę ar alaus bokalą. Derėtų žinoti, jog frazė „vieną mažą alaus“ reikš, kad gausite 0,2 - 0,3, l, o „vieną didelį“ - 0,3 - 0,4 l bokalą.
Šieno vonios
Norintiesiems ne tiek pasportuoti, kiek atgauti jėgas ir pasisemti sveikatos, galima būtų rekomenduoti šieno vonias (hay baths), kurios siūlomos kai kuriuose viešbučiuose esančiuose sveikatos centruose. Šiuo atveju šienu vadinama pirmojo pjovimo žolė bei kartu nušienautos vaistažolės.
Lietuvos gydyklose siūlomos purvo vonios labiau primena maudynes durpėse, o šieno vonioms būdinga, kad svečias apipilamas kvepiančiomis fermentuotomis vaistažolėmis, žiedlapiais bei krūmokšnių lapais. Kai kurie užsienio reabilitologai teigia, jog Dolomitinėse Alpėse augančios vaistažolės turi itin daug gydomųjų galių, mat mišinyje gali būti itin daug vaistažolių rūšių.
Nušienautos ir kelias dienas padžiovintos vaistažolės (3-4 kg asmeniui) valandą priešprocedūrą užpilamos karštu vandeniu ir palaikomos, tada svečias įsukamas į apklotą su įkaitusiomis žolėmis ir panardinamas iki smakro į vandenį 20 min. Temperatūra tuo metu siekia 42°C, todėl šieno vonios tinka gerinti širdies veiklą ir kraujo apytaką. Po procedūros svečias susukamas į lininį apklotą ir turi dar kurį laiką ramiai pailsėti.
Atpalaiduojančią procedūrą sveikiems žmonėms gydytojai rekomenduoja kaip gerą priemonę nuo darbe patiriamo streso ar tiesiog malšinančią raumenų skausmą.Kai kurie kalnuose (aukščiau nei 1,5 km) esantys viešbučiai siūlo specialias reabilitacijos programas alergiškiems žmonėms. Manoma, kad tokiame aukštyje kalnuose beveik nelieka jokių alergenų. Ten kruopščiai sudaromas ir viešbučio restorano valgiaraštis, o rankas siūloma plautis muilu, pagamintu be cheminių priedų.
Skrandžio malonumai
Kalbant apie valgiaraščius, gurmanams tikrai vertėtų užklysti į Šiaurės Italijos restoranus bei užeigas ir išbandyti vietos virtuvę. Ji gal ir nelabai skiriasi nuo „tipiškos“ itališkos, mat pagrindą vienaip ar kitaip sudaro iš miltų gaminami patiekalai, bet vis dėlto yra ir savitų, tam kraštui būdingų. Štai Trente galima paragauti tortiljų su topinambais (bulvinėmis saulėgrąžomis), Bolcane (vokiškai vadinamame Bozene) – pusmėnuliukų, primenančių lietuviškus virtinius, su špinatais. Beje, labai dažnai patiekalas pagardintas parmezano ar rikotos sūriu.
Įdomu ir tai, kad Šiaurės italai verda ir perlinių kruopų košę (orzotto), kas yra ganėtinai įprasta dažnam lietuviškam skrandžiui, pagardindami ją įvairiais prieskoniais. Pietinėje šalies dalyje tokios negausi. Italai ypač mėgsta šviežias daržovių salotas, kartais paskanintas kokiu nors sūriu ir, ginkdie, ne majonezu, o beveik visada alyvų aliejumi.
Šiaurės Italijoje, kaip ir Austrijoje desertui, pasiūlys pyrago „štrudelio“, braškių su ledais ar kitokiais priedais. Skanus maistas Italijoje paprastai visada užgeriamas vynu. Trente vynas „Teroldego Rotaliano Doc“ bei „Marzemino Trentino Doc“ dažniau gaminamas iš vietinių rūšių vynuogių, taip pat Pinot vynuogių. Tiesa, pastaruoju metu šios rūšys vis dažniau užleidžia pozicijas tradicinėmis tampančiomis Chardonnay bei Merlot vynuogių rūšims. Vertas dėmesio ir prancūziško šviežiojo Beaujolais atitikmuo Vino Nuovo. Prie pietų ar vakarienės stalo Dolomitinių Alpių kurortuose tiks išmesti po burnelę vynuogių, abrikosų ar svarainių trauktinės, na, o sočią vakarienę puikiai užbaigti tiks taurelė kita grapos. Pastarasis alkoholinis gėrimas gaminamas iš to, kas lieka išspaudus vynuoges – distiliuojant išspaudas. Nedidelės gamyklėlės iki šiol naudoja tradicinius senuosius distiliavimo metodus, tačiau norintiems švelnesnių tonų vertėtų rinktis stambiose gamyklose, gal net iš šviežių vynuogių gamintą grapą. Tikras atradimas – grapa užpilta ant rūtų, skoniu šiek tiek primenanti pelynų trauktines.
„VŽ“ Mindaugas Linkaitis iš Italijos
