Dėl ko man gaila lietuvių?

Kai Rovinyje atsirakinau viešbučio kambario duris ir įėjęs vidun atsidariau balkono langą,
kažkas įvyko: už jachtų uosto, anapus mėlynos įlankos, pusiasalyje, didžiuliu kūgiu kilo aukštyn akmeninis spalvotas viduramžių miestas. Jo viršūnėje kaip Dievo pirštas į dangų stiebėsi balta bažnyčios varpinė, o apačioje patį pusiasalio pakraštį aplipę namai sienomis smigo tiesiai į
jūrą. Galėjai pamanyti, kad nuseko jūros vanduo ir į paviršių išlindo pasakiškas povandeninis miestas.

O aš maniau, kad tokių miestų nebūna, kad tokį gali sugalvoti tik nepaprastą fantaziją turintis romantikas dailininkas.

Atsigręžiau. Pamačiau nustebusias žmonos akis. Šiaip jau į viską reaguojanti labai emocionaliai, ji tylėjo, tarsi bijotų, kad jos emocijų išsigandęs paveikslas dings.

Ir vis dėlto tai buvo ne paveikslas, nes įlanka plaukiojo jachtos, o akmens miesto aikštėse ir gatvelėse galėjai išskirti judančius žmones.

Ir tuomet atėjo kitas jausmas: negi aš kasdien - ryte, dieną, vakare ir naktį - visa tai matysiu?.. Tuomet jau buvau užmiršęs, kad dar yra ir to miesto gatvės, ir jūra, paplūdimiai, parkai, kavinukės... Ir pasijutau kaltas: savaitę spoksosiu į šį paveikslą, o 99,9 proc. mano tautiečių lietuvių net nežino, kad Rovinis egzistuoja. Ėmiau jų gailėtis ir mane suėmė tokia sąžinės graužatis, kad daviau sau žodį - grįžęs imsiu juos vilioti į Rovinį... Nepaklausys, bala nematė - bent jau nesijausiu kaltas, kad jį slėpiau.

Kodėl man negaila Rovinio?
Garsiai sakau visiems lietuviams: Rovinis yra Kroatijoje. Pačioje vakarinėje jos dalyje, Istrijos pusiasalyje, visai šalia šiaurės Italijos.

UNESCO Rovinio nuo savo mero nesaugo... Jau keletą šimtmečių jis stovi nepaliestas - niekas nerekonstravo, nerestauravo ir man visai dėl to širdies neskauda. Jeigu dar žmonės vaikščiotų apsirengę ne XXI, o XVIII amžiaus rūbais, manytum, kad sėdi kine arba sapnuoji ir nenori pabusti.

Tiesa, kažkas prieš daugiau kaip pusšimtį metų akmeninėmis sienomis išvedžiojo storus elektros kabelius - stulpų čia nėra, o akmenyje jų neužkasi. Sutemus gatvės įsižiebia švelnia romantiška šviesa, ir kreivos, siaurutės gatvelės, gudriai besisukinėdamos po miestą-kalną, tampa jaukiomis kavinukėmis. Ryškiai apšviestas tik baltas gero pusšimčio metrų aukščio Dievo pirštas - Šv.Eufemijos bažnyčios varpinės bokštas. O ant bokšto - pati šv.Eufemija. Naktį ji globoja Rovinį, o dieną visiems rodo, iš kur į miestą pučia vėjai. Bet apie vėjų rodymą aš perskaičiau tik grįžęs į Lietuvą, nes tą birželio savaitę Rovinyje jokių vėjų nebuvo. O gal ten jų apskritai nebūna. Bet apie tai niekur nerašo. Iš kur man ir jums žinoti...

Itališka dvasia ir angliški... vėžiai
Šiemet mano bičiulis kino režisierius atostogavo kiek ankstėliau už mane. Gaunu jo žinutę iš Alanijos (Turkija): „Viskas būtų nuostabu, jei nebūtų tiek daug uodų ir rusų“. Mano bičiulis ginkdie nenusiteikęs prieš rusus. Tiesiog svetur jie labai garsiai kalbasi, o tu supranti apie
ką...

Tai štai Rovinyje nemačiau nė vieno. Čia aš apie uodus. Keliolika rusų šeimų, kurias per savaitę vis dėlto Rovinyje pavyko identifikuoti, buvo kitokie: santūrūs, kalbasi, o ne šūkaujasi. Gal inteligentai? O gal jie čia užgožti, nes Rovinyje šūkauja italai? Jų čia kas antras. Jie čia
ne tik atostogauja, bet ir gyvena. Visas vietinis Rovinis kalba itališkai, kroatai - taip pat. Italai net savo mokyklą turi.

Rovinis - tikra Italija. Čia, kaip ir Neapolio gatvelėse, virš tavęs džiūsta baltiniai. O langus jūros pusėje puošiančių gėlių vazonai, netyčia iškritę lauk, nedūžta. Kaip Venecijoje. Nes krinta į jūrą (beje, iš Rovinio galima nuplaukti į dienos ekskursiją po Veneciją, tik kam - Veneciją turi pačiame Rovinyje...).

Gal gatvių grindinys kitoks nei Italijoje. Beveik baltas. Per kelis šimtmečius taip praeivių padų nudilintas, kad blizga kaip veidrodis ir prasilenkdamas su moterimi nesiryžti pažvelgti žemyn...

Taigi italas - kas antras. O kas pirmas - anglas. Užmirškite mūsų gidų skleidžiamus mitus, kad viešbutyje ar mieste sutikti vokiečiai yra miesto ar viešbučio kokybės ženklas. Nieko panašaus - vokiečiai yra pigumo ženklas. O štai anglai - kaip lietuviškas vėžys. Jeigu Lietuvos
ežere pamatei vėžį, vadinasi, ežeras tikrai švarus. Kaip ir sutiktas bent vienas anglas - aukščiausios poilsio turizmo kokybės ženklas.

Beje, sprendžiant iš to, kaip Rovinyje vaikšto, kaip dairosi, kaip gatvių kavinukėse sėdi anglai ir italai, gali nesunkiai nustatyti, kad visi jie čia ne pirmąkart. Į Rovinį užsieniečiai ne skrenda, ne važiuoja. Į Rovinį jie tiesiog grįžta...

Rovinis yra jūroje
Jau sakiau, kad Rovinio senamiestis yra pusiasalis. Ir dar sakiau, kad jis - Istrijos pusiasalyje. Taigi Rovinis yra pusiasalis pusiasalyje. Vadinasi, jis yra jūroje. O jeigu jūroje, tai maudaisi, kur širdis geidžia. Nori - ten, kur yra paplūdimiai. Nori - tiesiog... kavinėje. Pakilai nuo staliuko ir pūkšt į jūrą.

Tiesa, tiems lietuviams, kurie nemoka plaukti arba atsiveža mažų vaikelių, „pūkšt nuo staliuko“ nelabai tinka. Yra dvi išeitys. Arba 15-20 minučių paėjėti nuo jachtų uosto į kairę (žiūrint į jūrą), arba persikelti į Šv.Katerinos salą (5 minutės kateriuku, kuris į salą plaukia kas valandą) ir priešais jachtų klubą susirasti paplūdimiuką, į kurį paprastai ateina tik vietiniai su vaikais.

Vos nepamiršau. Rovinyje nėra kosinčių. Nė vieno. Ko, gero, buvau vienintelis. Bet ne visą savaitę. Jūros vanduo ir sausas švelnus Rovinio klimatas 3 mėnesių kosulį atėmė per tris dienas.

P.S. Maldauju: nesirinkite poilsio Rovinyje tie, kam bulvinis blynas yra gražiau nei saulė, už viduramžių miesto besileidžianti į jūrą. Jums nepatiks Rovinyje, Roviniui nepatiksite jūs, o italai ir anglai sugrįžę namo sakys: uodų nebuvo, bet buvo lietuvių...

Ferdinandas Kauzonas
„Laisvalaikio“ informacija

Interneto archyvo nuotr.